Ištraukos iš Urtės dienoraščio
Vasaros atostogos, liepos 12d.
Brangus dienorašti,
šiandien ir vėl su šeima keliavome po Lietuvą. Nesąmonė. Aš nenoriu atostogų Lietuvoje. Bandau tėvus įtikinti išvažiuoti atostogauti į užsienį, pavyzdžiui į Japoniją, bet jie nesutinka ir sako: - Pirmiau Lietuvą pažink, o paskui galėsi ir po kitas šalis keliauti.
Man nepatinka jų požiūris, bet juk ne nuo manęs viskas priklauso. Taigi, kad bent iš tų kelionių po Lietuvą liktų šiokios tokios naudos, aš aprašysiu geografinius objektus, kuriuos aplankėme šiandien.
Išvažiavome karštą liepos rytą. Pirmiausia nuvykome prie Rudaminos piliakalnio. Taip, piliakalnių tikrai nerasi kiekvienoje šalyje, tačiau koks niūrus ir neįdomus vaizdas atsiveria nuo jo. Vien tik lygumos ir ariamieji laukai. Žinoma, tėvai buvo sužavėti ir laimingi sėdo į automobilį keliauti prie kito objekto. O aš nunarinusi galvą sekiau jiems iš paskos.
Toliau keliavome į Druskininkus. Tikėjausi, kad pavyks tėvus įtikinti nuvykti į vandens parką, tačiau pasirodė, kad jie neperkalbami. Taigi, pasivaikščiojome po miestą, taip pat dviračių ir pėsčiųjų maršrutu „SAULĖS TAKAS“ ir apsilankėme Grūto parke.
Tolimesnis miestelis buvo Liškiava. Jame aplankėme Pilies kalną, kuriame esama Liškiavos pilies liekanų - vieno apvalaus bokšto apatinė dalis. Nuo šio kalno taip pat atsivėrė plati Nemuno panorama. Vėliau Liškiavoje aplankėme Švč. trejybės bažnyčią ir vienuolyną. Bažnyčios išorėje vyrauja barokas, o viduje – rokokas. Septyni rokoko altoriai, papuošti išraiškingomis skulptūromis, yra vieni vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje. Bažnyčia garsėja viename iš šoninių altorių esančiu stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, kuris dengtas sidabru. Per pastaruosius metus restauruoti ir vienuolyno rūmai. Jame steigiamas dominikonų muziejus.
Paskutinis mūsų aplankytas objektas buvo Merkinės piliakalnis. Nuo šio didingo piliakalnio atsiveria tikrai labai gražus vaizdas. Net ir aš nelikau jam abejinga. Įspūdinga santaka, pievos, miškai, papėdėje čiurlenantis Stangės upelis nepaliks nusivylusio nei vieno.
Vaizdas nuo Merkinės piliakalnio.
Ši kelionė nebuvo tokia nuobodi, kokią aš ją įsivaizdavau, tačiau keliaudama po Lietuvą mintyse regėjau Eifelio bokštą, Japonijos šventyklas ar graikų Akropolį. Tuomet dar nesugebėjau įžvelgti Tėvynės grožio.
Iki, mielas dienorašti. Rytoj vėl susitiksime.
Vasaros atostogos, liepos 13d., rytas
Mielas dienorašti,
praeitą naktį patyriau nuostabiausią pasaulyje kelionę. Tuoj viską papasakosiu.
Tamsi naktis. Aš guliu po atviru dangumi ir ieškau Grįžulo ratų. Staiga žvaigždės pradeda lipti, lietis viena su kita, kol pavirsta į eiklų žirgą. Jis grakščiai atšuoliuoja pas mane, nusišypso ir žmogaus balsu prabyla:
- Sveika! Mano vardas Ernestas. Girdėjau nori pakeliauti po pasaulį?
Aš nesugebėjau ištarti nei žodelio tik linktelėjau ir užlipau Ernestui ant nugaros.
Po akimirkos jis pakilo į dangų ir mes abu sklendėme padange. Staiga aš išvydau aukštąjį Eifelio bokštą, nuostabiomis spalvomis mirgantį Paryžių. Vėliau pamačiau Materhorno kalną ir Egipto piramides, apšviestas mėnesienos. Po kelių minučių sklendimo žvaigždėtu dangaus skliautu aš pamačiau Laisvės statulą, o dar vėliau Tadž Mahalą. Aš buvau beprotiškai laiminga. Staiga mano akys išvydo vaizdą, daug nuostabesnį už visus matytus kartu sudėjus. Mačiau vingiuotą, auksu tviskančią upę, sidabrinius laukus ir kažką kalbančias, šlamančias girias. Netikėtai sušukau:
- Kokia čia šalis? Tokio grožio aš dar gyvenime neregėjau!
- Juk tu ir pati žinai jos pavadinimą, - su šypsena atsakė žirgas.
- Ne, tikrai nežinau. Meldžiu pasakyk man! – aš dar kartą paprašiau ir nuleidau akis pasigrožėti akinančiu vaizdu. Nežinau kodėl, bet stebėdama kalvas, upių vingus aš jaučiausi kaip namie. Atrodė, jog pažįstu kiekvieną žolelę, kiekvieną medžio lapelį ir kiekvieną garsą, sklindantį iš tos nuostabios šalies. Ir staiga aš viską supratau.
Palengva atmerkiau savo traiškanotas akis ir galvoje atkūriau sapną. Prisiminiau viską: žirgą Ernestą, nuostabias šalis, kurias aplankiau, bet labiausiai man įstrigo paskutinioji... Mano atrasta Lietuva. Po kelių akimirkų į mano kambarį įžengė mama, pasisveikino su manimi ir pasakė, kad šiandien pratęsime savo ekskursiją po Lietuvą. Aš pribėgau prie jos, stipriai, stipriai apkabinau ir sukuždėjau:
- Ačiū Tau už viską.
Džiaugiuosi, kad supratau, jog gyvenu pačioje gražiausioje ir nuostabiausioje šalyje pasaulyje – Lietuvoje.
Štai kur grožis!
Vasaros atostogos, liepos 13d., vėlus vakaras
Ištikimasis dienorašti,
savo sapno niekam nepasakojau. Pasilikau jį sau kaip mažutėlę paslaptį.
Ryte aš pati tėvams pasiūliau ekskursijos objektus. Žinoma, tėvai buvo labai nustebę, tačiau jų akyse sugebėjau įžvelgti laimės kibirkštėles dėl savo dukters, kuri pagaliau suprato jų žodžius. Mano pasiūlymas buvo aplankyti šeimos gimtines, kurios yra netgi dvi: Alytus ir Marijampolė. Visi vieningai pritarė mano idėjai ir jau po pusvalandžio savo automobiliu smagiai riedėjome į Alytų.
Alytuje pirmiausia aplankėme Nemunaičio klintinių tufų atodangas. Mano akims, nauju regėjimu žvelgiančioms į Lietuvą, atodangos paliko didžiulį įspūdį. Matydama jas galėjau išgyventi visą Lietuvos istoriją ir raidą. Pasidomėjusi išsiaiškinau, jog bendras atodangų ilgis yra 900 metrų, plotis - 20-30 m, o aukštis – 1,2-10 m. Jose matyti sluoksniais išakėjęs balsvas, pilkas, rudas klinties tufas. Po Nemunaičio klintinių tufų atodangų aplankėme Druskelės šaltinį. Man buvo labai smalsu, koks šio šaltinio vandens skonis, tad jį paragavau. Jis buvo sūrokas ir panašus į Birštono mineralinius vandenis. Vėliau nuvykome pas mano močiutę. Ji visus pavaišino lietuvišku, tradiciniu patiekalu – cepelinais. Po skaniausių cepelinų pasaulyje, besivaišinant arbatėle, močiutė papasakojo daug įdomių dalykų apie mano gimtąjį miestą.
Labiausiai man įstrigo močiutės pasakojimas apie Alytaus vardo kilmę. Panaršiusi internete radau dvi Alytaus pavadinimo versijas, tačiau jos nei iš tolo neprilygo tai, kurią papasakojo mano mylimiausioji močiutė. Pasak jos, Alytaus pavadinimas yra siejamas su legenda apie Mirgrausėlę ir Alytį. Močiutė gurkštelėjo arbatėlės ir pradėjo:
- Kadaise gyveno garsaus Alytaus valdovo dukteris Mirgrausėlė, kurios dalią žynys išskaitęs – išpranašavęs ją būsiant vaidilutę, kurstysiant žinyčioje amžiną ugnelę. Bet Mirgrausėlė pamilo karžygį Alytį. Pamilo ir Alytis skaisčiąją mergelę. - Močiutė pažvelgė į tolį ir susimąsčiusi tęsė toliau. - Kartą ėmė veržtis kryžiuočiai į pilį. Nelygioje kovoje krito valdovo kariai. Tik narsusis Alytėlis tepaliko. Ir atsiminė jis, kad gabijoj ugnelę kursto Mirgrausėlė. Užims kryžiuočiai pilį, išgriaus gabiją, išveš jo Mirgrausėlę. Ir ristuoju žirgu nuskriejo Alytėlis į gabijos kalnelį. Prasiveržė pro priešus ir užkėlė ant žirgo Mirgrausėlę. Kryžiuočiai šoko vytis raitelį. Štai jau čia pat švytruoja kardai. Tuomet paslėpė karžygys Mirgrausėlę požeminiame urve, o pats stojo į nelygią kovą. Šimtai priešų krito nuo narsuolio kardo, bet, - močiutė trumpam sustojo, pažvelgė į mane ir baigė nuostabiąją legendą, - Alyčiui tai pat nebuvo lemta išvengti mirties. Ilgai verkė Mirgrausėlė savo mylimo. Iš ašarų šaltinėlis susidarė, upeliu pavirto. Sielvarto palaužta mergelė tai pat mirė. Žyniai sudegino Mirgrausėlę ant laužo, jos pelenus gabijos kalnely palaidojo. Žmonės upelį Alytupiu pavadino. Taigi, nuo jo ir kilo Alytaus miesto pavadinimas. – Liūdna gaida baigė močiutė.
Taigi, mielas dienorašti, šia nuostabia legenda ir baigsiu savo istoriją apie mano atrastą Lietuvą. Dabar aš būsiu kitokia. Nebepeiksiu Lietuvos, o ją tik mylėsiu.
Visada tavo,
Urtė
