Rimantas Krupickas buvo Geografas, Keliautojas, Pedagogas,...
Esu laiminga, galėjusi klausyti jo paskaitų, ieškoti atsakymų į nesibaigiančius „kodėl?“.
Sunkus darbas kartu su juo tapdavo įdomus. Stebėjomės jo erudicija, daugelio dalykų išmanymu. Kelionės, vadovaujant Rimantui Krupickui, - tai visas gyvenimo universitetas: mokėmės stebėti mus supančią aplinką, pamatyti paprastus, bet ir labai svarbius dalykus. Jis daug keliavo po Rusiją, Aziją vėliau Europą. Jo organizuotos kelionės buvo nepaprastos: įdomus keliavimo rajonas, gerai paruoštas maršrutas, daug įdomių pasakojimu apie žmonių gyvenimo būdą, papročius. Kugitango kalnų (Vidurinė Azija) ekspedicijoje ieškojom dinozaurų pėdsakų. Radome, išmatavome, nufotografavome, stebėjome savitą kalnų reljefą. Karakumų dykumoje. (Vidurinė Azija) papuolėme į trijų dienų lietų. Mūsų palapinės buvo nepritaikytos lietingam orui – labai greitai viskas buvo šlapia ir miegoti neturėjome jokios galimybės. Prisiminusi šią kelionę, visada sakau, kad labiausiai sulyta buvau dykumoj... Visi permirkę bandėme deginti kupranugarinę dyglę (žolė, kuri daugiau rūko, nei degė). Buvo nelengva, stovėjome ratu šlapi, susiglaudę ir dainavome. Ir dabar pamenu Rimanto Krupicko sugebėjimą palaikyti žygeivišką grupės dvasią. Lietus baigėsi, saulė sušildė ir liko tik ryškus prisiminimas lietaus dykumoj.
Drąsiai galiu sakyti, kad nuostabiausia mano kelionė buvo vadovaujant Rimantui Krupickui ir Aušrai Narbutaitei - Jorgensen (geografinio rašinio idėjos autorei ir konkurso organizatorei). Keliavome po Tolimuosius Rytus. Kamčiatkoje kopėme į Mutnovskio ir Avačo ugnikalnius. Aplankėme Sachaliną, plaukėme į Kurilų salas, pasivaikščiojome po Usūrijos taigą prie Vladivostoko, į Chabarovską lėkėm pažiūrėti Amūro upės, o pakeliui į Maskvą išsimaudėme Baikalo ežere. Daugiau kaip mėnesį keliavome po tolimus kraštus. Ilgos kelionės metu grupėje visko būna, ne tik džiaugsmas ir santarvė, buvo nuovargio, įtampos, kivirčų... Rimantas Krupickas - puikus vadovo pavyzdys, kaip galima vadovauti be pakelto balso, neparodant įtampos, pykčio. Tylūs vado priekaištai būdavo stipresni už garsius pamokymus. O jo savitas humoras, bet kokioje situacijoje pakeldavo grupės nuotaiką.
Grįžęs iš tolimų kraštų Rimantas Krupickas vėl užsidėdavo kuprinę ir keliaudavo po Lietuvą. Jam buvo įdomūs atokiausi kaimeliai, ten gyvenantys žmonės. Visada ieškojo dar nežinomų vietų. Rimantas Krupickas buvo kupinas idėjų. Jis pats sakydavo „galima sugalvoti daug kvailų idėjų bet ne visos jos turi pasekėjų...“ Jo idėjos pasekėjų turėjo ir turi, nors kai kurios gana keistos... Jis įkūrė „Lunatikų“ klubą. „Lunatikai“ dažniausiai slidinėdavo naktį per pilnatį. Neapsakomas miško grožis šviečiant mėnuliui. Yra ir liceistų, kurie išbandė čiuožimą naktį. Rimantas Krupickas kviesdavo slidinėti visus norinčius. Dar vienas įdomus jo sugalvotas renginys, tai pėsčiųjų maratonas „100 km per parą“. Greit bus 40 metų, kaip gyvuoja šis renginys. Kiekvienas maratono dalyvis gali išbandyti savo fizines jėgas, valią o kartu ir pamatyti įdomias, gražias Lietuvos vietas. Licėjaus keliautojų klubas šiame maratone dalyvauja nuo 1997 metų. Kartą pabandęs įveikti trasą, o kartu ir save, tai nori pakartoti vėl ir vėl. Gal todėl ir buvusius liceistus vis sutinku šiame įdomiame renginyje.
Savo kelionių įspūdžius Rimantas Krupickas pasakojo licėjaus keliautojų klubo vakaronėje. Jis sugebėjo šiltai bendrauti su bet kokio amžiaus žmonėmis, o ypač su jaunimu. Daug gražių darbų skyrė moksleiviams ir studentams. Įkūrė jaunųjų geografų mokyklą, organizavo turistines – edukacines stovyklas. Padėjo organizuoti Respublikinį Č. Kudabos geografijos konkursą.
Pastaruoju metu Rimantas Krupickas buvo pamėgęs keliauti vienas. Pėsčiomis nukeliavo nuo Aukštojo kalno iki Baltijos jūros, aprašė tai, ką matė. Taip gimė knyga „Paskui rasos lašą“. Pradėjo keliauti nuo Šiaurės kyšulio (Nordkapo) Norvegijoje iki Olimpo kalno Graikijoje. Deja, šios keltąsos (R. Krupicko pasiūlyta sąvoka vietoj žodžio „maršrutas“) iki galo nespėjo nueiti.
Sunki liga neleido įgyvendinti ir žygio aplink Lietuvą, liko neaprašytos keltąsos apie Vilnių. Gražūs darbai turi gyvuoti, jie turi būti tęsiami. Geografinio rašinio konkursas – tai tas mažas darbelis, kuris gali pratęsti Rimanto Krupicko idėjas ir darbus.
Knygoje „Paskui rasos lašą“ Rimantas Krupickas rašo: „...visiškai pažinti Lietuvos neįmanoma, kaip Vilniaus ar Biržų. Tai pernelyg sudėtingos giliašaknės sistemos. Tačiau bandyti reikia, kad būdamas bet kurioje Lietuvos vietoje kažką žinotum apie šią vietą, kad uždarbiaudamas amerikose jaustum, jog tave sieja daugybė saitų su Tėvyne. Ir jeigu negali dar į ją sugrįžti, tai bent tavo mintys tesugrįžta, tavo noras tvirtėja. Teišsilieja tavo jausmai brazdžioniškais ar aistiškais žodžiais...“
Linoreta Vasilevičienė
