Girulių takeliais

Miniatiūra

Dažnai pamąstau, ką galima atrasti naujo savo šaly, gimtinėj. Tačiau penktą kartą nuvažiavusi atostogauti į Girulius, supratau, kad kiekviena kelionė yra atradimas. Esu šiaulietė, Giruliai man — neatsiejamas mano vasarų kampelis.

Vos nuvažiavusi pirmiausia einu pasivaikščioti. Pradedu kelionę nuo mažo namelio, kuriame apsistoju, tad visų pirma stengiuosi įžvelgti, kas čia pasikeitė. Tuomet pasuku į Girulių miestelį. Turiu pereiti per Girulių simbolį — geležinkelio bėgius. Jie vasarą, pakaitinus saulei, labai specifiškai kvepia, tačiau tas kvapas man malonus. Būtent geležinkelis Girulius dalina į dvi dalis. Vienoj pusėj — senieji Giruliai, kurie nelabai keičiasi, ten stovi nedidukai namukai su labai išpuoselėtais sodais. Gatvelės siauros, neišgrįstos, auga seni medžiai. Čia stovi ir vienintelė nesikeičianti Girulių kavinė „Medūza“. Mielai čia užsuku išgerti puodelį kavos ir pasijaučiu, tarsi laikas būtų sutojęs, nes visas interjeras išlikęs toks pat. Tuojau už kavinės yra miškelis, čia gali atrasti tokių vietelių, kur auga pulkai grybų, dažniausiai lepšiukai ir kazlėkai. Prisigrybavusi pasuku toliau apžiūrėti Girulių.

Perėjusi geležinkelį patenku į kitą miestelio pusę – naujuosius Girulius, kurie vis plečiasi — statomi nauji, prabangūs namai. Po to atsiduriu pušyno rojuje. Čia stovi labai senos sūpynės, ant kurių mane vaikystėje supdavo tėtis — tai dar vienas malonus prisiminimas... Pušyne sustoju, pakeliu aukštyn galvą, matau tik galingų pušų viršūnes ir dangų, giliai įkvepiu tyro oro, į akis suspindi saulė, tuomet pasuku link jūros.

Praėjusi keletą senų, sutrešusių tiltelių, keletą nuostabių laukymių, pamatau smėlį ir kopas. Užlipu jomis aukštyn, ir atsiveria nuostabus vaizdas: smėlis, kaitinanti saulė ir beribė jūra. Pasileidžiu pajūriu. Praeinu niūrų, paslaptingą fortą, užmirštą seną valtį, pajūrio kavines. Tiesą pasakius, nesvarbu, kokia jūra — audringa ar rami, visąlaik smagu prisėsti ir žiūrėti į jūros tolius...

Nežinau, kodėl būtent Giruliuose atrandu vis ką nors naujo. O gal dar labiau džiugina tai, kad atrandu palikta sena, kas buvo ir neišnyko... Tiesiog žinau, kad praūžiantys traukiniai, naktį šviečiantis televizijos bokštas, žali pušynai, senieji ir naujieji namai visada lauks manęs. Ir aš tikrai norėsiu ten sugrįžti, nes čia mano vasarų keltąsa!

Iliustracija “Keliaujančios Girulių pušys”