Mano atrasta Lietuva

Velykinius kiaušinius ridenau... krateryje

Ech, tos Velykos! Kas gali būti smagiau man, padykusiai trylikametei už tas tris laisvas dienas su namuose kvepiančiais skanumynais, spalvingais margučiais ir giminaičių lauktuvėmis? O kur dar linksmi pasibuvimai su draugėmis, kiaušinių ridenimai ir kiti velykiniai pokštai. Šįmet nutariau – viskas, važiuosiu nors kartą į Mizarų kaimą pas savo bičiulę Agnę. Gėda pagaliau: gyvenu Druskininkuose šalia pat Mizarų, o juose niekad nesu buvusi.

„Kaimas kaip kaimas“, - pagalvojau, riedėdama autobuse pro pakelę apsėdusius geltonus medinukus ir nuo pavasarinės saulės bučinių bundančias pievas. Agnė su dviem draugėmis manęs jau laukė stotelėje. „Einam ridenti kiaušinių į lauką, va ten“, - riktelėjo ji man, ir mes visos kvatodamos pasileidome tekinom per plačias kaimo ražienas. Kai pagaliau sudaužėm visus margučius, prasidėjo gaudynės užrištomis akimis. Mergaitės krykšdamos bėgiojo, o aš laksčiau paskui jas, kai staiga Agnė man visa gerkle užrėkė: ,,Sustok greičiau, nes tuoj įkrisi į kraterį!”. Aš suakmenėjau: kokius niekus ji čia pliauškia? Nepatikėjau žinoma, jos plepalais, bet vis tiek sustojau: o gal iš tiesų po kojomis kokia duobė? Nusirišau juostą nuo akių ir ką pamačiau? Ogi nieko, tuos pačius laukus ir tolumoj šviečiančius kaimo trobelių langus. „Kokius tu čia niekus mali? Gal tau pačiai meteoritas į galvą pokštelėjo?“,- pyktelėjusi atsisukau į Agnę. Draugė žiūrėjo į mane išplėstomis akimis, kaip į kokią keistuolę. „Tu ką, nežinojai, kad mano kaime nukrito meteoritas?“, - stebėdamasi paklausė ji. To jau buvo per daug. „Gal tu velykinių kiaušinių persivalgei?“, - tėškiau draugei.

Kraterio istoriją, vos nesugadinusią velykinių šėlionių su Agne, prisiminiau įžengusi į jos tėvų trobą. „Mane šiandien Agnė išgelbėjo nuo didžiulės duobės – sakė, kad turite kažkokį kraterį“, - juokdamasi atsisukau į virtuvėje arbatą mums ruošusią jos mamą. Bet jai ši istorija visai nebuvo juokinga. „Onyte, - tarė ji man. – Mizarų kaime iš tiesų nukrito didžiulis meteoritas ir čia padarė milžinišką duobę“. O pamačiusi ištysusį iš nuostabos mano veidą, tik šyptelėjo: „Na, mergaitės, einam prie stalo. Daugiau papasakosiu apie šį nutikimą“.

Nieko nuostabaus, kad krykštaudama Mizarų kaimo laukuose, aš nemačiau jokios duobės. Pasirodo, meteoritinis krateris žemės paviršiuje nematomas, jis yra po Mizarų kaimu ir dėl šios priežasties vadinamas jo vardu. „Tai buvo labai seniai. Prieš daugelį milijonų metų į žemę pokštelėjęs meteoritas išmušė 5 kilometrų skersmens ir net 250 metrų gylio duobę. Štai kokį mes turim kraterį!, - didžiuodamasi savo kaimu, pradėjo pasakoti Agnės mama. - Galima tik įsivaizduoti, koks galingas turėjo būti sprogimas. Manau, kad jis prilygo daugybės atominių bombų energijai. Bėgant laikui, milžiniška duobė užsipildė ledynmečio sąnašom, dirvožemiu, ant kraterio užaugo aukšti medžiai, apsigyveno žmonės. Mizarų kraterį gerai žino mokslininkai, o žmonėms jis vis dar – neatrasta žemė. Manau, kad jis nepelnytai pamirštas. Mes, dzūkai, turim didžiuotis šia gamtos dovana“. Namo lėkiau kaip išdegusi akis. „Mama, sužinojau stebuklą! Nepatikėsi, visai šalia mūsų, prie pat Druskininkų, nukrito meteoritas, - sušukau pravėrusi duris ir tiesiu taikymu nuskuodžiau prie kompiuterio. Per „Google earth“ programą po kelių minučių prieš mano akis atsivėrė Mizarų kraterio kontūrai. Tas paslaptingasis meteoritas mane tiesiog užbūrė. Šuoliavau per visus internetinius portalus, pamiršusi viską pasaulyje, net ir velykines dovanas. Net nepastebėjau, kaip prie stalo palinko nustebę mamos ir tėtės veidai. „Įsivaizduokit, sprogimo vietoje liko žiojėti didžiulė duobė, išmušta granito ir gneiso klode, buvusiame tada žemės paviršiuje. Krateryje iki kelių šimtų metrų gylio šios uolienos buvo labai sutrupintos, vietomis tekšnojo jų ugninio lydalo ežerai, panašūs į lavą, išsiliejusią iš ugnikalnių. Pagal tam tikrus požymius, išlikusius šiose sutrupintose ir išlydytose uolienose, nustatyta, kad sprogimo metu temperatūra galėjo siekti 2000—2500 laipsnių, o slėgis — kelis šimtus tūkstančių atmosferų. Visa tai liudija, kad į Žemę turėjo rėžtis apie 200 metrų skersmens kosminė uola! – skaičiau garsiai, kad girdėtų visa giminė, kokį stebuklą turim visai prie pat Druskininkų. - Mizarų kraterį ilgainiui užpildė „normalių" nuosėdinių uolienų - smiltainio, aleurito, molio storymė. Jose aptikti gyvūnų likučiai rodo, kad ši katastrofa įvyko prieš 500—600 milijonų metų! Įsivaizduokit, ką mes turim visai šalia namų?“.

Mizarų krateris man tapo didžiausia šių metų velykine sensacija. Įkvėpta tokio didingo geografinio atradimo, pasijutau atsakinga už šitokią nežemišką dovaną, juolab, kad ji yra visai netoli mano miesto. „Onyte, tu šiandien atradai dalelę savo gimtinės Lietuvos“, - nusišypsojo mama. „Manau, reikia ką nors daryti, - rimtu veidu kitądien per pusryčius kreipiausi į namiškius. – Kodėl dauguma žmonių, lietuvių ir užsieniečių, Druskininkus dabar žino tik kaip dirbtinų stebuklų kraštą? Visi lekia pramogauti į mūsų vandens parką, skuba pračiuožti slidėmis dirbtinio sniego trasose. O kur istorija apie nemirtingą Mizarų kraterį, stūksantį šalia Druskininkų? Apie jį, tokį didingą gamtos stebuklą, beveik nieko nežinom net mes, vietiniai gyventojai. Žinot, ką aš per naktį sugalvojau? Kai užaugsiu, parašysiu nuotykių knygą vaikams apie nenuoramą meteoritą, keliavusį su draugais visata, bet pasiklydusį ir atsidūrusį keistoje planetoje vardu Žemė. Padarysiu Mizarų kraterį garsiausią visame pasaulyje!”.