Gimtinė būna tik viena

Pivorų kaimas yra Lietuvos rytuose prie Baltarusijos sienos. Aš tik nelabai seniai supratau, jog dabar man tai pats brangiausias žemės kampelis, nes toks jis vienas vienintelis. Tik čia galiu jaustis laiminga, nes čia užaugo mano močiutė, čia matau laimingą savo tėtį.

Kai buvau dar visai mažytė, niekada nesidomėjau, nei kokie, nei kaip šiame kaime gyvena žmonės, kartais nenorėdavau ten net važiuoti. O juk tame kaime pas močiutės brolį, kuris man buvo kaip tikras senelis, nes jo neturiu, prabėgo ne viena vasara. Kiek daug galėjau iš jo sužinoti, bet tada man net neateidavo į galvą mintis, jog šio išmintingo žmogaus kada nors nebebus. Ir štai jo nebėra... Todėl aš, suvokdama, ką praradau, nusprendžiau bent apie šį kaimą papasakoti.

Į Pivorus nuvykti yra paprasta. Įsėdu Ignalinoje į autobusą, kuris pasuka rytų kryptimi. Važiuoju pro Andrėjauką, Maksimonis. Pakelėje matau daug laukų bei miškų, pievose besiganančių karvių, stoviniuojančių ilgakarčių arklių. Pravažiavus Būkliškę yra sankryža, kurioje autobusas pasuka į dešinę. Gabalėlis vieškelio ir keliukas vėl į dešinę, o tada užrašas - PIVORAI. Jūs jau mano kaime.

Jeigu važiuosite į Pivorus savu automobiliu, tai pakelėje išvysite senos gamyklos, kurioje anksčiau gamino drenažo vamzdžius, griuvėsius. Pasakojama, jog gamykla buvo didžiulė, o dabar likęs tik šiurpus vaizdas.

Kažkada Pivorų kaimas buvo nemažas. Jame gyveno (skaičiau knygoje apie Tverečiaus kraštą) keturiasdešimt vyrų ir šešiasdešimt šešios moterys, iš jų buvo šešiolika ūkininkų ir vienas kampininkas. Dar Pivorai svarbūs tuo, kad juose praleido vaikystę vokietis dailidė Danielis Šveingruberis su šeima.

Pivorai - močiutės gimtinė - labai svarbi ir mano tėčiui, juk ten praėjo visa jo mamos vaikystė. Tėtis atvažiavęs į Pivorus irgi jaučiasi labai laimingas. Jį viskas čia džiugina: ir paukščiai, čiulbantys medžiuose, ir vanagai skraidantys pievose, ir gėlės, žydinčios už upės, ir bitės, dūzgiančios gėlių žieduose. Ypač daug prisiminimų jam sukelia Tverečiaus apylinkių dainelė, kurią dažnai močiutė tėčiui dainuodavo, kai jis dar buvo mažas:

Tu, kiškeli, leliumaj,
Trumpakajėli, leliumaj.
Gili žiemelė, leliumaj,
Trumpas kojelės, leliumaj.
Kur krūmelis, leliumaj,
Ten gančelis, leliumaj.
Kur takelis, leliumaj,
Ten strielčelis, leliumaj.

Močiutė didžiuojasi ne tuo, kad Pivoruose gyveno garsus žmogus, bet tuo, kad tik ten ji gali būti savo gimtinėje, šalia žalių miškelių ir trijų raistų. Močiutės atminty yra išlikęs ąžuolas, jos geriausia draugė ir buvusi sodyba.

,,Prieš užmigdama (prisimena močiutė Elena Skunčikienė - Pundytė) visada pasiklausydavau miško ošimo, įsivaizduodavau, kad miškas su manimi kalbasi lyg linkėdamas „saldžių sapnų“. Močiutė gyveno su keturiais broliais, mama ir tėčiu. Ji padėdavo mamai gaminti maistą, melžti karves, todėl pagulėti prieš saulutę ant žolės vasarą nebūdavo kada. Tėvai turėjo didelį ūkį: karvių, avių visą laiką būdavo, vištų. Jei pasitaikydavo proga, močiutė iškart lėkdavo pas savo geriausią draugę, su kuria buvo neišskiriamos, nors atstumas iki jos namų buvo nemažas. Susitikusios eidavo prie didelio ąžuolo žaisti bažnyčios, popierinėmis lėlėmis arba statydavo spektaklius. Močiutė su drauge prisigalvodavo įvairiausios veiklos: jos šokdavo ir dainuodavo, mindavo mįsles.

Vakarais vykdavo šokiai Radiškėse, todėl močiutė likdavo nakvoti pas draugę, nes broliai eidavo vėliau namo, todėl močiutė turėdavo eiti viena, bet ji bijodavo, todėl paprašydavo mamos, kad leistų nakvoti pas draugę.

Močiutės paklausiau, kas buvo nutikę jos vaikystėje įdomaus. Močiutė pagalvojo ir pradėjo pasakoti, kaip vieną sykį tėtis priskynė pilną pintinėlę obuolių, o pats vyriausias brolis ėmė ir suvalgė. Tie obuoliai buvo skirti dėdei, kuris gulėjo ligoninėje. Močiutė ilgai verkė tada, o dabar prisiminusi šypsosi.

Bažnyčia močiutei buvo labai svarbi. Kas sekmadienį eidavo po septynis kilometrus iki jos. Kartais bėgdama, kartais labai greit eidama, nes norėjo į ją greičiau pakliūti. Buvo labai gera mergaitė (giriasi močiutė), todėl kunigas leido per šventes pasipuošti balta suknele ir nešti kaspiną. Kitos mergaitės pešdavosi dėl kaspinų, o ji tvirtai laikydavo rankose savo kaspiną ir neleisdavo niekam jo atimti.

Vaikystėje netoli Pivorų buvo Pivorėliai. Močiutei tas kaimas labai patiko, jame stovėjo net devyni namai, bet laikui bėgant kaimas vis nyko, kol visai išnyko.

Močiutė sako, jog jos vaikystė nuostabiuose Pivoruose buvo puiki. Ji iki šiol pasiilgsta medžių ošimo prieš miegą, brolių išdaigų ir draugės, kuri jai buvo labai svarbi... Bet viskas praėjo, močiutė turi puikių prisiminimų, o aš turiu daug žinių, kaip tas kaimas atrodė seniau, kaip jis dabar pasikeitė. Nebėra nei močiutės draugės, nei ąžuolo.

Dabar toje vietoje, kur stovėjo troba, žaliuoja pieva. Kai būname Pivoruose, visada nuvažiuojame į ją. Žinoma, liūdna, kad nebėra senųjų namų, bet labai būna gražu vasaros pradžioje, kai pražysta tūkstančiai pienių, o žiemą žaižaruoja sniegas. Į ten augančią žolę, vėjo linguojamus medžius ar žydinčias pievoje gėles galime žiūrėti valandų valandas, nes toje vietoje gyveno PUNDŽIAI.

Ant Birvėtos upės tilto

Įvažiuojant į Pivorus

Birvėtos upė

Su močiute lauke, kur stovėjo jos gimtieji namai