Mano atrasta Lietuva

Miškan, būdavo, eini...
Antanas Baranauskas

Aš Marius, nedidelio kaimo paauglys. Šalia namų miškelis, Viešinto ežeras, pievos, kalvos ir kloniai. Tad nenuostabu, kad didžiąją dalį savo vaikystės praleidau turškiantis ežere, varlinėjant pievose, laipiojant po medžius ir krentant iš jų. Tačiau kaip ir mūsų namo pastogėje įsikūrę kregždžiukai atėjus laikui palieka savo lizdelį, taip ir man parūpo iškišti savo smalsią nosį į išorinį pasaulį.

Pamačiau miestus, miestelius ir visai mažus miesteliūkščius. Žavėjausi įvairiausiais istoriniais, etnografiniais, gamtos, kultūros paminklais, esančiais gimtajame lankytinomis vietomis garsiame Anykščių rajone. Didžiulį įspūdį paliko išvykų metu aplankytas Dzūkijos nacionalinis parkas. Gera buvo pažinti M. K. Čiurlionio gimtąsias Druskininkų apylinkes. Tačiau, apmąstęs visas savo keliones, nustebau supratęs, kad didžiausius įspūdžius paliko apsilankymai visiškai netoli esančioje Šimonių girioje.

Gerai net neprisimenu, kada pirmą kartą man pradėjo atsiverti girios pasaulis – gal ankstyvoje vaikystėje. Ilgai buvusi vaikiškose mano fantazijose kaip paslaptingas tolumoje stūksantis miško masyvas, palaipsniui ši giria tapo man pažįstama ir artima.

Jau vėliau aplankiau šį mišką kartu su klase. Tą kartą mūsų geltonasis autobusiukas nuriedėjo pažintinio tako „Į girią“ link. Mūsų gidas – Šimonių girios miškininkas – aprodė visas vienuolika tako stotelių. Sužinojome galybę įdomių dalykų, kurių nesitikėjau rasti miške. Medžius aš neblogai pažinojau, o štai galimybė pamatyti dar niekada gyvenime nematytas aukštapelkę ir žemapelkę mane labai nustebino. Nauji dalykai, kurių nesitikėjau sužinoti ir patirti išvykos metu, pranoko visus mano lūkesčius. Sustoję atsipūsti prie tamsiai žalios pelkės klausėme tuzinų girios paukštelių giesmių. Prigrybavome saujas voveraičių, kurių čia buvo apstu. O tako pabaigoje aptikome žaidimų aikštelę, kurioje dūkome kol mūsų veidus nudažė ryškus raudonis.

Norėdamas dar labiau pažinti girią tapau mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelio „Atžalynas“ nariu. Sprendimas pasiteisino – neilgai trukus su būreliu apsilankiau netoliese esančiame 63 ha pločio Mikierių gyvūnų aptvare. Ekskursiją vedę miškininkai Laimis ir Daina pirmiausia mums aprodė danielius. Šie grakštūs gyvūnai į Lietuvą buvo atvežti XVI a. iš Pietų Amerikos. Jie buvo prabangūs dvarų ir parkų papuošalai. Danieliai aptvare labai baikštūs ir prisiartinti nedrįso, bet girininkas davė žiūronus, kad galėtume juos stebėti (1 nuotrauka). Miškininkai leido aptvaro gyventojus muflonus (laukiniai avinai) bei šakotaragius baltuosius elnius pašerti burokais, ir šie baikštūs gyvūnai priėjo arčiau. Visai kitokio būdo esantis pasirodė Mikierių šernas Henrikas ir jo žmonelė Jadzė. Kaip ir dera aptvaro įžymybėms, jie visai nesidrovėdami ėdė batono riekeles ir čepsėdami kramsnojo sultingus obuolius.

Kita įsimintina kelionė buvo, kai vykome prie Mikierių girininkijoje esančių Šventosios vingių (2 nuotrauka). Upė, vingiuodama it žaltys, glemžėsi žemes ir taip išgraužė didžiulį 15 m aukščio skardį. Ant jo pusiau išvirtusios auga pušys. Dėl šio įstabaus reginio netoliese esanti poilsiavietė buvo pakrikštyta ,,Skardžio“ vardu. Šių vaizdų pakerėtas pakviečiau visą savo šeimą plaukti taip vadinamu ,,Mikierių kilpų“ maršrutu ir jį įveikti baidarėmis. Plaukiant upe skardžiai atrodė dar didingiau (3 nuotrauka). Džiaugiuosi, kad šiuos nuostabius vaizdus pamatė mano mažosios sesutės, mama ir tėtis.

Teko apsilankyti Šimonių girioje įvairiais metų laikais. Gražiausia man ji pasirodė pavasarį. Atvykę iškėlėme girios paukšteliams inkilų, o svarbiausia- pasodinome eglaičių. Nelengvas tai darbas – ne darže į išdirbtą žemę kažką sodinti. Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Šimonių girioje tarp daugybės medžių oš ir mano sodintos eglaitės (4 nuotrauka).

Prisimenu ir vieną įspūdingiausių, kurioje dalyvavau, ekspedicijų ,,Žvėrių pėdomis“. Į ją leidomės žiemą slidėmis. Pėdos sniege daug gali papasakoti apie žvėrių ir likusių žiemoti paukščių gyvenimą. Nemiega ir žiemą giria...

Kaip ir kiekvienas miškas įvairiais istoriniais laikotarpiais Šimonių giria nebuvo vien tik grožį ar naudą teikiantis šaltinis. Ji buvo prieglobsčiu ir slėptuve Tėvynės gynėjams- sukilėliams, partizanams. Pokario laikotarpiu Šimonių girioje veikė Algimanto apygardos Šarūno rinktinės 2-osios LLA Algirdo kuopos Vytenio ir Jauniaus būriai. Ne vienas Tėvynės gynėjas čia ir žuvo. Partizanų žūties vietoje, Žliobiškių miške, pastatytas paminklas. Dažnai važiuodamas su tėvais čia užsuku. Ir giriai, ir joje kovojusiems partizanams jaučiu didelę pagarbą ir toliau puoselėju svajones dar giliau pažinti girią, dar daugiau sužinoti apie svarbius istorinius įvykius, kurie čia vyko.

Žinau, dar ne kartą sugrįšiu į nuostabųjį Šimonių girios pasaulį. Turiu svajonę aplankyti visus Šimonių girioje tyvuliuojančius ežerus, paieškoti per girią tekančios Pelyšos ištakų, sužinoti apie kaimus, kurie čia buvo... Nuostabus ir viliojantis tas miško pasaulis. Kviečiu ir jus į jį užsukti!

Nuotraukos Mariaus Macijausko

Danieliai.

Mikierių kilpos.

Šventosios skardžiai.

Miškasodis.