„Jonionių akmenys prie Merkinės“

Mano pažintis su akmeniu

Kai buvau mažas, akmuo man atrodė it didelis, mažas velnias. Kai griaudėdavo perkūnas, galvodavau, kad velniai iš baimės suakmenėja, dėl to ir nusprendžiau, jog akmenys yra velniai. Velnių išvaizdą įsivaizdavau šitaip: geltoni ragai, juodas kūnas, raudona uodega, visas nuogas, ant galvos vainikas ir tamsiai raudoni sparnai.

Kai paūgėjau, daugiau apie akmenis sužinojau ir iš statomų pastatų. Mano tėvelis ėmė statyti namą. Į pamatus surideno milžiniškus akmenis, kuriuos surinkdavo ir suveždavo iš Merkinės apylinkių pamiškių, palaukių. Kai važinėdavau su tėveliais po Lietuvą, Latviją, pastebėjau, kad senovinės pilys, tvirtovių sienos irgi statomos iš akmens. Man labai patiko Vilniaus Gedimino pilis, o dar didesnį įspūdį paliko Liškiavos apgriuvusios pilies liekanos.

Esu girdėjęs padavimą apie didžiosios Liškiavos pilies raganą. Mano diedukas Algimantas Černiauskas pasakojo, kad ragana gyveno po tais pilies griuvėsiais ir kas tik į bokšto vidurį įkrisdavo, turėdavo įminti mįslę. Jei atsakydavo, tapdavo turtingas, net turtingesnis nei karalius.

Taip aš maniau, kai buvau jaunesnis. Naktį, kai nuvažiuodavom prie pilies liekanų, mane užkeldavo ant likusio, o gal nepabaigto bokšto ir žiūrėdavau į tamsią skylę, kur tikriausiai tebegyvena ragana. Visada galvodavau, kad tikrai ragana ten gyvena, nes kai naktį nuvažiuodavom su šeima, skylės dugno nematydavau, bet kai pirmą kartą nuvažiavau dieną, pamačiau paprastą nepabaigto bokšto vidų. Nuo to laiko pasiekiau tikrovę, bet dar tikiu: gal ir gali būti ragana.

Taigi taip aš įsitikinau, kad akmenys yra stebuklingi – nes po Perkūno trenksmo jie tampa suakmenėjusiais velniais, žmonių tarnais, kurie stato įvairius pastatus, saugo paslėptus ir užkeiktus raganų lobius.

O šitame rašinyje aš noriu plačiau papasakoti apie paslaptingus Jonionių akmenis.

Jonionių akmenys

Jonionių akmenys man žinomi nuo to laiko, kai pirmą kartą buvau Rasų šventėj su Merkinės jaunimo etnokultūros klubu „Kukumbalis“. Beje, man tada 2001 m. tebuvo pusantrų metų, todėl tuos akmenis ir pačią šventę atsimenu tik iš nuotraukų. Tačiau nuo 2006 m. toje šventėje rimtai dalyvauju ir pats, todėl galiu papasakoti daugiau apie ją ir pačius akmenis.

Kasmet birželio 24-ąją nuo 10-os valandos ryto „Kukumbalis“ ruošiasi šventei: vaikinai krauna laužą, mergaitės pina vainikėlius ir vainikus, statomi vartai, tiesiamas lieptas į Nemuną vainikėliams leisti, tvarkoma aplinka.

O vakare vyksta šventė. Sustojame visi po du, pasiimame „Kukumbalio“ vėliavas ir lazdas ir einame prie akmenų, ten vaikinai ir mergaitės sustoja į atskiras grupes ir dainuojam Joninių dainas.

Tada grįžtame į aikštelę prie vartų ir žaidžiame žaidimus, šokame ir, aišku, labai daug dainuojame. Ši tradicija yra iki šiol, būtent prie Jonionių akmenų.

O dabar pateiksiu kelis faktus apie Jonionių akmenis, kaip jie buvo atrasti ir kas jie yra. Tuos faktus aš suradau Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre pasiėmęs lankstinuką „Jonionių akmenys“.

1993 m. Lietuvos paleoastronomų draugija surengė ekspediciją, kad galėtų patyrinėti paslaptingą Jonionių akmenų grupę. Šie akmenys yra kairiajame Nemuno krante netoli Merkinės tilto. Spėjama, kad jie sudaro Mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis – astronominis „Saulės laikrodis“ – išliko iki mūsų dienų.

1994 m. etnologas Libertas Klimka pateikė Jonionių akmenų schemą, kurioje matosi, kad sistemą sudaro dvi akmenų grupės: Didysis ir mažasis ratas.

1998 m. Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas Algimantas Černiauskas (beje, tai ir yra mano diedukas ir aš juo labai džiaugiuosi, nes šiam rašinėliui pasiruošti jis man labai padėjo) surado tris iki tol nepastebėtus akmenis, kurie papildė L. Klimkos schemą, išryškindami geriausiai išlikusią jos dalį – astronominį „Saulės laikrodį“.

Tie akmenys man atrodo gigantiški it troliai, milžinai, suakmenėję miško vidury.

Aš galvoju, kad ši vieta, Jonionių akmenys, yra svarbi, nes ji primena Lietuvos senovę, taip pat istoriją, papročius, senovinių Lietuvos dievų garbinimą. Tai viena iš Merkinėje esančių paslaptingų vietų.

Brolių Černiauskų nuotrauka „Rasos šventė prie Jonionių akmenų“, 2011 m.

Kristupo Černiausko nuotraukoje puošiami vartai takeliui prie Jonionių akmenų, 2011 m.