„Tėvelio istorija“

Mėgstu klausytis. Kiek pamenu, nuo mažų dienų labai mielai klausydavausi istorijų, pasakų ar net gimtojo kaimo paskalų. O ypač smagu prisiminti, kaip aš dar būdama visai mažytė mergytė, sėdėdavau tėčiui ant kelių ir klausydavausi jo istorijų.

Kai kurios jų buvo pramanytos, tačiau daugelis tikros ir mano tėčio patirtos. Bet man nerūpėjo - jos tikros ar ne - juk mano tėtis taip gražiai pasakoja! Vieno vakarinio pasisėdėjimo metu tėtukas man papasakojo itin įdomią istoriją, kurios paklausykite ir jūs. Ten, kur aš gimiau, Aukštaitijoje, o dar tiksliau - Aukštaitijos Nacionaliniame parke, yra Baluošo ežeras. Jis neatrodo išskirtinis, jei nežinai, kas jame yra. Ogi jame yra sala, vadinama Ilgasale. Dar ir dabar Jums tikriausiai neatrodo, kad šis ežeras yra išskirtinis. Tada klausykitės toliau. Šio ežero saloje auga medžiai ir augalai, kaip ir daugelyje salų. Be to, saloje ganosi stirnos.

Bet sala tikrai neeilinė - joje telkšo juodas kaip velnio akis bedugnis ežerėlis. Tai jau visų geografų ir kitų gamtos tyrinėtojų pripažintas fenomenas. Ir ne veltui - šiame ežere kaip niekur kitur gyvena labai įvairios žuvys: ešeriai juodi, raudės kuprotos, o kreivauodegės ir lydekiokai tamsiai žali, beveik be jokių pamarginimų. Lyg to dar neužtektų, ežerėlyje lelijos žydi daug ilgiau nei kitur, o ir žiemą šis gamtos stebuklas ne kuo nuobodesnis - intensyviai kaunasi su šalčiu, t.y. labai sunkiai užšąla.

Salos ežerėlį su Baluošu jungia bevardis upeliūkštis. Senais laikais į tą upeliuką buvo įplaukęs milžiniškas šamas. Pasakojama, kad jis buvęs be galo stiprus. Kai pasklido kalbos apie tokią didelę žuvį, tai, žinoma, atsirado ir norinčių ją pagauti. Tai trys laimikio ištroškę žvejai, kurie visaip bandė pagauti šią žuvį ir pasiekti savo tikslą. Bet nei vienam į šlovės kalną užkopti nepavyko - vienas vos nenuskendo, kitas naktimis sapnuoti pradėjo, kad ši žuvis – tai ne žuvis, o ja pasivertę velnias, kuris grasina, jei jį gaudysi - liūnan įsitrauks ir net kūno į krantą neišmes. Tai susapnavęs žvejys nubėgęs papasakojo tai savo draugams, kurie šios pranašystės išsigandę nustojo žuvį gaudyti. Po kuri laiko šamas paslaptingai dingo. Ežerėlio paviršium rudeniop ir bobų vasaros metu plevena liepsnelės. Senesni žmonės įsitikinę, kad tai ,,klajojančios dūšelės'', kurios priklauso žmonėms, kurie daug neapykantos ir žiaurumo gyvenime turėję. Žinoma, yra ir kitų versijų, pavyzdžiui, mokslininkai tikina, kad tai metano dujos. Kaip yra iš tikrųjų, niekas nežino, bet kito tokio ežero Lietuvoje tikrai nėra. Šis gamtos objektas savo paslaptingumu mane taip ,,užvaldė'', kad aš jį įsidėmėjau būdama penkerių. Šią istoriją prisiminiau dabar, kai man trylika. Vos pasitaikius progai puoliau aiškintis, galbūt tai, ką man vaikystėje pasakojo tėtis, yra pramanas. Klausinėjau savo giminaičių, bet, jie, mano krašto žmonės, nors ir labai nusimano apie ežerus, bet nieko negirdėję apie šį unikalų reiškinį. Buvau jau benusivilianti šiuo pasakojimu, bet prisiminiau savo draugę, kuri ir papildė mano tėtį. Tokio ar panašaus ežero niekur Lietuvoje nėra - jis vienintelis savo išskirtinumu.

Pasakojo Vytautas Adamkevičius, konsultavo G. Mackonienė ir J. Bužinskienė