Mano atrasta Lietuva

Su Lietuva visi susipažįstame po truputėlį. Būdami maži ištyrinėjame savo kiemą, namus. Augdami mes pamatome vis daugiau gražių, įdomių ir neįprastų vietų. Nors dauguma mano, kad Lietuvoje nėra ką pamatyti. Aš su tuo nesutinku. Sakoma: „Kas ieško - tas randa“. Aš jau atradau vietas, kurias aplankius supranti, kad Lietuva – kerinti šalis. Kiekvienoje kelionėje atrasti kažką naujo ir ypatingo – tokiu šūkiu vadovaujuosi aš.

Kelionė į Anykščius man įsirėžė giliai atmintyje. Ilga kelionė nesugadino nuotaikos. Pirma stotelė – „Vasaros rogutės“. Tiesą pasakius, aš niekada nepagalvojau, kad Lietuvoje gali būti tokių įdomių atrakcionų. Rogutėmis buvo smagu leistis nuo kalno ir matyti kraštovaizdį, kuris yra konkurentas viso pasaulio gražiausiems gamtos vaizdams. Pramoga ir penas akims – viskas viename. Dabar žinau - šio pasivažinėjimo tikrai nepamiršiu!

Po linksmybių nuvykome prie Puntuko akmens. Nors tai antras pagal dydį riedulys Lietuvoje, bet pamačius, koks jis didelis, supranti, jog žmogus pasaulyje – lyg maža skruzdėlytė skruzdėlyne. Kaip ir skruzdėlės mes turime pakelti didžiulius rūpesčius ant savo pečių. Man labai džiugu, kad tokiame ilgaamžiškame daikte, kaip akmuo, yra iškalti Lietuvos iškilios asmenybės – lakūnai Darius ir Girėnas. Tikiuosi, jog Puntukas stovės dar daug metų ir ateities kartoms primins praeities įvykius.

Išgirdus žodį „Anykščiai“, galvoje iškarto nuskamba „Anykščių šilelio“ pirmosios eilutės: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!“. Taigi apsilankius Anykščiuose, būtų nuodėmė neaplankyti Baranausko klėtelės. Beranauskas - vienas iš žymiausių lietuvių romantikų. Poeto kūriniai dar ir dabar žavi savo gamtos idiliškumu.

Dabar Baranausko klėtelė yra kito pastato viduje, taip stengiamasi ją apsaugoti nuo neigiamų aplinkos veiksnių. Gidė papasakojo mums, kad statant ją nebuvo panaudota nė viena vinis. Ji mažytė, tačiau skleidžia jaukumą. Klėtelės viduje buvo matyti patogus krėslas. Netoli jo buvo Rūpintojėlis. Apie jį žinoma labai įdomi legenda, kad vieną kartą į liepą trenkė žaibas, liepos vietoje buvo likusi tik kaladė iš kurios vėliau buvo padarytas Rūpintojėlis. Jį visas miestelis laikė nepaprastu. Išėjus iš Baranausko klėtelės atsiveria įstabus vaizdas į Anykščius.

Šalia Baranausko klėtelės stovi Antano Vienuolio namas, jame įkurtas muziejus. Pirmajame aukšte pakabintos A.Vienuolio nuotraukos nuo vaikystės iki pačio gyvenimo saulėlydžio. Taip pat sužinojau dar nežinomų faktų apie rašytoją. Antrajame aukšte – autentiški kambariai ir lova, kurioje mirė rašytojas. Kambarių autentiškumas žavi ir jautiesi, lyg laiku sugrįžusi atgal. Prie namo yra palaidotas rašytojas. Prie jo kapo sužinojau dar vieną istoriją, susijusią su rašytoju. Kai Vienuolis dar buvo gyvas, pas jį atvažiavus ekskursijoms iš būrio išsirinkdavo jam labiausiai patikusią merginą ir jai padovanodavo gėlių iš darželio, esančio prie namo.

Nedaug kelio paėjus nuo Baranausko klėtelės ir A. Vienuoliui skirto muziejaus buvo atidaryta darbų paroda. Ne bet kokia, o paveikslų, kurie padaryti iš akmenų dulkių . Pirmą kartą išgirdau apie tokius paveikslus ir buvau sužavėta jų grožiu. Šių paveikslų autorius S.Petraška jau miręs.. Visi darbai atlikti labai kruopščiai. Šiuose paveiksluose dažniausiai vaizduojamos Anykščių apylinkės. Labai gerai prisimenu Puntuką vaizduojantį paveikslą. Jis buvo labai tikslus ir jo neįprastumas mane pavergė. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad Lietuvoje yra tokių išskirtinių menininkų.

Jonas Biliūnas kiekvienam pažįstamas nuo pradinių klasių. Jo gimtinė taip pat netoli Anykščių. Biliūno gimtinė atokiau nuo pagrindinio kelio. Įėjus į namus iš karto dėmesį patraukia lopšys. Tokį retai kur galima išvysti. Gidė labai įdomiai faktus įliedavo į linksmą pasakojimą. Šioje vietoje taip pat sužinojau, kad vaikai Anykščių krašte ištraukiami iš duobės, kuri yra netoli upelio. Sakoma jei traukiant kūdikį labai sudrumsi vandenį, vaikas bus tamsus, jei nesudrumsi – skaistus. Šia istorija patikėjo ir Biliūnas. Jis su kitais kaimo vaikais irgi norėjo ištraukti kūdikį, deja, nepavyko. Dar kita istorija, kad vaikų kurie padaro daug negerų darbų, akmeninės širdelės atsiranda nant kelio, vedančio į Biliūnų namus. Iš tiesų ant kelio įmanoma rasti akmeninių širdelių.

Negalvojau, kad arklio muziejuje sužinosiu daug naujo apie arklius, kadangi aš iš kaimo, o jame yra pakankamai daug arklių ir su jais dirbama. Muziejuje pasakojo apie arklius, žirgus, istoriją bei techniką. Arkliai ir žirgai Lietuvoje visada buvo gerbiami. Jų kapinių buvo visoje pagoniškoje Lietuvoje. Žirgai buvo padėjėjai per mūšius. Ypač anksčiau ir dabar vertinami žemaitukai. Jie – ištvermingi, trumpų kojų ir labai greitai prisiriša prie žmogaus.

Supratau, kad kiekvienas etnografinis rajonas skiriasi ne tik tarme, bet ir namų, vežimų puošyba ir dydžiu. Žieminių rogių dydis ir puošmenos taip pat buvo skirtingos. Pavyzdžiui, suvalkiečių rogės didžiausios ir puošniausios.

Pabaigoje kelionės reikia kažko nepaprasto ir tai – lipimas į Laimės žiburį. Reikia suskaičiuoti laiptelius ir tada pamatysi Laimės žiburį. Gaila, bet aš jo nepamačiau. Gal blogai suskaičiavau? Bet užlipus pamatėme Biliūno kapą. Manau, jog šis rašytojas nusipelnė būti palaidotas išskirtinėje vietoje. Tačiau ne tik tai man patiko. Didžiulės pušys, kurios savo viršūnėmis rėmė dangų. O gaivus kvapas tiesiog sakė: „mėgaukis visomis gyvenimo akimirkomis“.

Anykščiai paliko man labai gerą įspūdį. Dabar žinau, jog tai į istoriją įėjusių rašytojų, nepaprastų menininkų turintis miestas. Netoli Anykščių yra geografijos paminklų, kuriuos tikrai turėtume visi aplankyti. Jau susipažinau su garsiausiomis Anykščių vietomis, o kur toliau nuves noras pažinti Lietuvą – dar nežinia...