PENKI METŲ LAIKAI

IŠTRAUKOS IŠ PELKININKO DIENORAŠČIO

Šaktarpis

Šniokščiančio lietaus garsas pažadino mane. Negalėjau patikėti savo akimis: dar vakar buvo giedra, šalta diena ir sniego baltumas akinte akino, o jau šiandien nuo stogų teka upeliai. Giliai atsidusau: štai ir atėjo šaktarpis – vienas niūriausių ir nemaloniausių laikotarpių mūsų, pamariečių, gyvenime.

Išėjau pasivaikščioti palei Nemuną. Su baime žiūrėjau į besiskverbiantį vandenį upės pakraščiuose. Keliukas, kuriuo ėjau, vinguriavo, o kojos grimzdo į sukiužusį sniegą. Štai prie kaimynų namų pririštos valtelės, įsmigusios į tirpstančią pusnį, štai pievos, kurias dengė vandeninga sniego plėvė. Įėjau į miško tankynę, kuri pasitiko mane krintančiais lašais nuo medžių šakų. Visą kraštą apgaubė pilkas ūkas, kuriame paskendę namai ir medžiai atrodė kaip šešėliai. Atrodo, jog visa, kas skysta ir kieta, susimaišė, virto vientisa tešla, kuri norėjo įsilieti į rūką.

„Nei plaukte, nei važiuote, nei pėsčia“, – tokiais žodžiais apibūdiname šį kupiną nerimo laikotarpį. Pamenu mintinai išmoktas „Šaktarpio“ apysakos eilutes: „Vadina jį šaktarpiu ir kalba apie jį kaip apie kokią šmėklą, ateinančią ir plačiai užgulančią visą žemumą, slegiančią kiekvieno krūtinę, apsunkinančią kvėpavimą“.

Žiūrėjau į šią pilkumą ir jaučiau, kaip didžiojo pavasarinio potvynio grėsmė kvėpuoja man į veidą.

Pavasaris

Atsargiai atstūmiau valtį nuo pelkėtos brastos, įmerkiau irklą į apsemtą žemę ir leidau srovei mane nešti. Lengvas valties siūbavimas slopino mano pečius slegiančią įtampą, kurią patyriau per tą neramų laikotarpį.

Pirmasis ledonešis pažėrė nelaimių: jis nuniokojo mano kaimynų namą. Atšilus orui, ledas ėmė skilti, susidarė didžiulės ledo lytys, kurios griovė likusį ledą bei užtvenkė kelią. Pakraščiuose ledas atsipalaidavo, suskilo ir pasileido bėgančiu vandeniu. Bangos daužėsi į langus, didžiulės lytys slinko, atsimušdamos į trobą ir ardydamos medines sijas. Kaimynų namas buvo gerokai nusiaubtas, todėl jie paprašė, jog laikinai juos priglausčiau. Mes visada laikomės vieni kitų, ištikus nelaimei, skubam į pagalbą.

Kai ledo lytys ištirpsta, ateina potvynių era. Potvynio mes bijome bene labiausiai, nes nežinome, kada namai bus apsemti. Vanduo – tai stichija, kuri ypatingai įtakoja mūsų, senųjų pamariečių, gyvenimą.

Visos šios negandos, kurios užklumpa pavasarį, yra niekai, kai imu grožėtis besiskleidžiančiais pumpurais ant medžių šakų, kai daugybė baltasparnių paukščių džiaugsmingai klega, maudydamiesi užlietose pievose, – jaučiuosi tartum atgimęs iš naujo. Pats gražiausias laikas, kuomet iš patvinusio vandens išnyra pirmieji želmenėliai. Jais stiprinasi būriai sugrįžusių paukščių, kurie parskrisdami iš tolimos kelionės savo sparnais raižo dangaus mėlį. Kiekvieną rytą pievose girdžiu pempę šaukiant: „Gyvi, gyvi!”, kuriai norisi atsakyti: „Tikrai gyvi!”. Už visas šias grožybes turiu būti dėkingas pavasariui, kuris lyg iš naujo pagimdo mane.

Vasara

Po pavasario potvynių dažniausiai nejaučiame padarinių. Esame matę visokiausių potvynių stadijų, net pražūtingų, tačiau per amžių amžius mes išmokome pažaboti griaunamąją vandens jėgą. Būtent mes, pelkininkai, sukūrėme kanalų ir griovių sistemą, be kurios šiandieninio Pamario krašto neįsivaizduoja niekas. Negana to, mes pradėjome statyti namus ant aukštų pamatų, kad vanduo nepasiglemžtų mūsų turto.

Kiekvieną rytą pradedant darbus mane pasitinka melodinga paukščių daina. Pasirengęs pirmajai šienapjūtei, išėjau į lauką. Žvelgiau į didžiules žalumos pripildytas pievas, kurias skaisčiai apšvietė saulė, apglėbdama beribius laukus. Šis gyvybingumu trykštantis kraštovaizdis suteikė man energijos, kad nudirbčiau, atrodo, visus darbus nė kiek nepavargdamas. Atsiraitojau rankoves ir prisijungiau prie plušančių darbininkų. Staiga prie manęs priėjo kaimynas, kurį apgyvendinau pavasarį savo namuose:

– Atsidėkodamas už pastogę, norėčiau padėti tau šienauti, - maloniai šyptelėjo.

Tądien mudviem darbas ėjo daug sparčiau ir smagiau.

Vasara – maloniausių darbų metas. Nors šienauti turime daug, tačiau mus pralinksmina nesibaigiantis dūzgesys pievose, paukščių dainos, kurioms mėgstame pritarti. Nė nepajuntame, kaip greitai daržinės šieno prisipildo. Taigi vasarą mūsų kurortais tampa žalios lankos, kvepiančios džiūstančiu šienu.

Ruduo

Bridau per gilėjančias pelkes, pabirusių lapų margumyną. Einant Žalgirių miško keliukais, kojos su kiekvienu žingsniu vis giliau klimpo į purvą. Ėmiau galvoti apie tai, kodėl visą savo gyvenimą praleidau šiose pelkėse. Juk nieko gero iš jų negavau, tik pajuodusias ir sugrubusias rankas. Viena mintis vijo kitą, jaučiau, kaip rudeniška nuotaika smelkiasi į mane, sukeldama abejonių ir netikrumo jausmų.

Vienas mano draugas, taip pat pelkininkų palikuonis, o šiandien turintis aukštas pareigas verslininkas, kartą atvažiavo pas mane. Piktai bambėdamas, jog net galingam visureigiui sudėtinga važiuoti pelkėtu keliu, jis užėjo į mano namus. Draugas pasakojo, kiek pinigų uždirbąs, kokį postą turįs, kiek šalių aplankęs, o mes su žmona klausėmės ir žavėjomės tuo, kuo niekad turėję nesam. Jis manęs paklausė:

– Kodėl tu nenori atviran pasaulin išeiti? Kam tau toj pelkėj kiurksoti?

– Ech, – numojau ranka, – aš jau per senas, be to, čia mano namai, šeima, ko daugiau norėt?

Jis nusijuokė:

– Vargšas žmogus tu, negyveni, o tik dirbi, dirbi, kad egzistuotum.

– Galbūt, tačiau man tai suteikia laimę. Jaučiuosi savo tradicijų ir pažiūrų saugotoju, – atkirtau.

– Nieko tu nesupranti. Dabar dėl pinigo visi gyvena, o ne dėl kažin kokių kultūrinių idealų.

Grįždamas prie iškelto sau klausimo, manau, kad likimas lėmė, jog būsiu pelkininku ir puoselėsiu jų tradicijas ligi pat senatvės. Kito atsakymo į šį klausimą nežinau.

Sunkiais žingsniais klampodamas per pelkėtą žemę rinkau raudonviršius, baravykus ir kroviau į pintinę.

Žiema

Tikriausiai tai pats ramiausias metų laikas, kuomet šildausi prie krosnies apsitaisęs šiltais drabužiais ir jokie sunkūs žemės darbai nerūpi, nes ji būna aptraukta baltu sniego apdangalu. Žiemą nesinori niekur eiti, nes tai itin pavojinga: ledas dažnai nebūna tvirtas ir greitai įlūžta. Užtenka to, ką matai pro langą: kaip lengvai krenta sniego kąsniai ir vėjas švilpauja aukštai tarp plikų medžio šakų. Šiuo laikotarpiu būnu pasmerktas vienatvei, todėl norisi apmąstyti visą gyvenimą.

Vieną dieną šluostydamas dulkes nuo senų, apdriskusių knygų viršelių radau didžiulį, beveik visiškai suplyšusį Lietuvos žemėlapį. Vietovardžius buvo ganėtinai sunku įskaityti, nes lapai nusidėvėję, o pavadinimai parašyti senąja vokiečių kalba. Iškart prisiminiau geografijos mokytojos kartotus žodžius: „Lietuva tokia maža, tačiau joje tiek daug gamtinės įvairovės!”. Iš tikrųjų jos gamtos grožis toks nevienalytis ir stulbinantis. Žemėlapis byloja, jog rytuose netrūksta kalvų, aukštumų ir ežerų, o pamarys – visiškai kitas pasaulis, kuriame daug užliejamų pievų, vandens ir nuostabių žemumų grožio. Visko yra toje mažoje Lietuvoje, kuri pasaulio žemėlapyje atrodo kaip mažytis vandens lašelis.

Sėslus esu, todėl man gera ten, kur gimiau ir gyvenu – nepažįstami kraštai manęs nevilioja. Savo pelkėtą žemumą kiekvienu metų laiku atrandu vis iš naujo: nepakartojamą, besikeičiančią, įspūdingą. Čia mano gimtinė, mano atrasta Lietuvos dalis, kuriai esu dėkingas už savo likimą.