Mano atrasta Lietuva
Kaip neapsakomai greitai prabėga metai. Nuo tūkstantmečio vasaros iki Žalgirio vasaros, nuo Žalgirio vasaros iki šios vasaros tik vienas žingsnis. Ir štai vėl Veisiejuose leidžiasi saulė, nuauksindama medžių viršūnes ir apšviesdama pakrantes. Ežeras vėl ramus ir lygus, o tolyje vėl ta švelni ir viliojanti žaluma. Tai dar vienas nepaprastas, medumi, pievomis ir išeinančia vasara kvepiantis vakaras, kai liūdna, bet kartu ir gera. Bažnyčios varpas muša aštuonis kartus ir skelbia, kad atėjo laikas dalintis prisiminimais apie dar vieną kelionę ir dar vieną stebuklingą vietą, bet vis apie tą pačią didingą, tik dar kartą iš naujo atrastą Lietuvą.
Lietuva. Mūsų Lietuva yra neaprėpiama ir neišmatuojama. Tiesa, ji tik mažytis lopinėlis Europos žemėlapyje, tačiau vis tiek ji milžiniška. Tai ne tik mūsų ir mūsų protėvių žemė, tai Tėvynė. Senosios baltų gentys ir krepšinis, Vytautas ir Baltijos jūra, Žalgirio mūšis ir rasos lašeliai panemunės pievose, sutartinės ir gintaras, cepelinai ir Vasario 16-osios gimnazija, Maironis ir Valdas Adamkus, Trakų pilis ir domeikitas, Raigardo slėnis ir Vytis, Baltijos kelias ir Radvilos — visa tai ir dar milijonai dalykų skamba lietuviškai — tai Lietuva. Viskas nuo pirmosios girios žibutės iki Trakų pilies, nuo „Tautiškos giesmės“ iki kasdienio „ačiū“ yra Lietuvoje ir visur yra Lietuva. Joje „ir pragaras, ir dangus, ir visas pasaulis“, ji gili ir neišmatuojama kaip žmogus. Tai kaip mums ją suprasti, kaip pažinti? Tam gal ir viso gyvenimo neužtektų, bet privalome bandyti. O geriausia tai daryti keliaujant: „tėvynės neįmanoma pažinti, jei po ją nekeliausi“.
Turbūt kiekvienas bent kartą Lietuvoje buvęs žmogus, paklaustas apie gražiausias šalies vietas, paminėtų Kuršių Neriją, Trakus, Kernavę, Vilniaus senamiestį. Gaila, bet tokio ilgio būtų ir daugumos lietuvių sąrašas. O Lietuva, tokia begalinė, viliojanti ir nepaprasta, giliai giliai senose giriose, tarp šimtamečių medžių ir besipinančių jų šešėlių, slepia vietų, apie kurias niekas net nepagalvoja. Viena iš tokių vietų yra mūsų šios vasaros atradimas. Tai mažytis kaimelis — Pauosupė. Jis, kaip kad dažniausiai nutinka, atrastas draugų dėka. Jei ne draugai, juk tiek daug nuostabių dalykų liktų nepažinta. Ak, ačiū draugams!
Taigi, draugų kvietimu vieną šiltą vasaros rytą susikrovėme mantą ir pasukome Varėnos link. Su kvietimu sulaukėme ir tikslių nurodymų, kaip ir kur turime atkeliauti. Tačiau nei tie nurodymai, nei mūsų patirtis nepadėjo klaidžiojant Dzūkijos miškuose. Jau po pirmo posūkio į seną mišką susimąstai, ar galima ką nors tokioje tolybėje privažiuoti. Jau pirmoje kryžkelėje suabejoji, kur tau pasukti, o kai trūkinėjantis telefoninio pašnekovo balsas primygtinai ragina iš dviejų kelių rinktis vidurinįjį, belieka pasitikėti tik nuojauta ir girių nimfų malone. Daug, tikrai daug teko patirti kelyje: ir ratai klimpo purve, ir medžių šakos stiklus braižė, ir toji sankryža, kurios viduryje stovi kryžius, vis nepaleisdavo, vis mus pas save susigrąžindavo, kad ir kur bevažiuotume. Taigi galų gale, po dviejų dešimčių skambučių, daugybės pasitikslinimų ir milijono bandymų, draugai mūsų pasigailėjo ir atidundėjo iš pačios Pauosupės mūsų pasitikti. Tuomet jau draugų vedini nukūrėme atgal prie nelemtosios kryžkelės ieškoti išėjimo iš pušų ir beržynėlių labirinto.
Ilgai važiavome į tamsią miško tankmę, į užmirštą ir nepažintą kraštą, į senųjų mūsų protėvių gimtinę. Giria savo šlamančiais lapais sekė pasaką apie Perkūną ir vaidilutes bei amžinąją ugnį, vis dar tebeplevenančią tarp Dainavos ąžuolų. Kažkurioje vietoje buvo lengva ir nepastebima it voratinklis riba, kurią peržengę ir mes patekome į tą pasaką. Nes juk Pauosupės kaimas — tai tikrų tikriausia pasakų šalis. Jei tikėtume vien tuo, ką matome ir girdime, Pauosupė mums atrodytų kaip nedidelis kaimelis, iš visų pusių apsuptas miško, paniręs ir pasislėpęs jame kaip minkštame patale. Pastebėtume, kad kaimas įsikūręs ant kalnelio, kad čia yra net (o gal tik) aštuonios sodybos. Daugelis namų jau gerą šimtmetį stovi nepajudinami nei audrų, nei kolektyvizacijų, nei urbanizacijos virusų. Ne tik neįžengiamos girios ir seni nameliai, bet ir upės kuria vietovės unikalumą. Pauosupę iš vienos pusės juosia gana plati sraunios Ūlos juosta, o iš kitos — tyras ir skaidrus, tarsi į šiltą motinos glėbį link Ūlos bėgantis Uosupio upeliukas. Per patį Pauosupės vidurį vingiuoja keliukas, dar nė vieškelio stadijos nepasiekęs. Pralėkęs per visą kaimą, keliukas neria į tankią bei tamsią miško gilumą. Štai taip galima būtų aprašyti Pauosupę, bet juk dar būtina paminėti, kad vos įžengus čia oras pakvimpa vaistažolėmis ir žemuogėmis, saulė ryškiau sušvinta ir linksmai merkia akį blyksintys namų langai, medžiai moja, o danguje nardantys paukščiai skraidina į orą svajonę ir neša ant savo sparnų tylią ir ramią pasaką. Štai tokia ji — Pauosupė.
„Pažinti ką nors iki galo — reikštų pažinti patį save“ — lygiai taip, kaip savęs neįmanoma perprasti, taip ir jokios vietos negalima visiškai pažinti, net ir mažyčio aštuonių namų kaimelio. Bandydami pažinti ir susipažinti, mes ilgai vaikščiojome po Pauosupės miškus, ieškojome ir vis atrasdavome ką nors naujo. Tačiau mums plaukiant baidarėmis iš Ūlos Akies ir žvelgiant į pačią upės širdį medžių viršūnėse žaidžiantis vėjas vis kuždėjo: „Jei tik panorėtum, aš tau dar ne vieną paslaptį atskleisčiau.“ Būtent todėl, vos pasiekę krantą, nepaisydami nei nuovargio, nei permirkusių batų, leidomės ieškoti. Ko ieškoti? Turbūt nė patys gerai nežinojome. Gal tiesiog sekėme pasaką. Ir toji vėjo genama pasaka mus nuvedė ten, kur nė vienas nesuabejotų stebuklais.
Miško gilumoje, šiek tiek paėjėjus Pauosupės keleliu, jau pasislėpusiu tankmėje, ir nusileidus nuo kalnelio, galima rasti trobelę, skalaujamą tyro ir džiugaus Uosupio upeliuko. Tai pasakų trobelė ir laumių buveinė. Namelis apjuostas įmantria medine tvorele, suręstas iš rąstų, užkeltų ant nedidelių pastolių. Jis apvalus, dešinėje aukštyn vingiuoja mediniai laipteliai, siekiantys pastogę. Saulėje žvilga mažyčiai, keistų formų langai, pro kuriuos smalsios akys įžvelgia viduje stovinčius paslaptingus baldus. Visa trobelė primena didžiulį, medinį avilį, paliktą nektaro rinkti išskridusių bičių. O ir užrašas medinėje lentelėje prie vartų skelbia; „Aš girių šlovė —/ Bičiulių drevė.“ Anzelmo Matučio eilėraštis. Būtent! Anzelmas Matutis čia, Drevėje, kūrė ilgais auksiniais vasaros vakarais. Čia jis kvietė savo draugus, vaikščiojo miško takais, dabar jau užžėlusiais žole, tai jis savo rankomis permetė rąstą per upelį. Taigi, čia buvo poeto Anzelmo Matučio kūrybos Drevė. Ir nežinia, ar A.Matutis Drevėje sukūrė Pauosupės pasaką ir paskleidė po miškus lyg rūką, ar Pauosupė sukūrė Matutį su visa Dreve ir joje gimusiais kūriniais. Viena aišku: Matučio Drevė — tai vieta, kurioje gali amžinai sėdėti besiklausydamas upelio čiurlenimo, pro medžių šakas žvelgdamas į žydrą dangų ir su visais vasaros kvapais įkvėpdamas dalelę viliojančio stebuklo.
Viskas Pauosupėje nepaprasta, viskas gyvuoja savaip, tik laikas, tas nenumaldomai bėgantis laikas nelėtėja ir jau veja mus namo. Sunku atsisveikinti su kvepiančia vasaros pasaka. Baisu, kad, vos tik nusisuksime, Pauosupė pakils virš miško ir lengva migla išsisklaidys po visą Lietuvą. Baisu, kad kitąkart atvykę berasime tik kryžkelę su kryžiumi ir klaidūs keleliai jau tikrai niekur nenuves. O juk gali taip būti, kad Ūla, vesdamasi Uosupėlį, nubėgs į Merkį, o Merkys į Nemuną ir skaidrūs Pauosupės vandenys neberas kelio namo. Gali nutikti, kad Bičiulių Drevę sugriaus nesantaika ir išnyks medaus saldumas bei viskas, ką jau spėjome pamilti.
Kelionės... Tai ieškojimų, bandymų ir atradimų kelias. Kelionės tuo ir ypatingos, kad niekada nežinai, ką jose patirsi ir pamatysi. Pavyzdžiui, tikiesi paprasto baidarių žygio, o atrandi įspūdingą pasaką. Nežinia, ar dings Pauosupė, neaišku, ar pasakų ilgalaikiškumu dar galima pasitikėti, nes viskas keičiasi — rytoj ir mes jau būsime kiti, bet vienas dalykas, kurį pažinti ir pajusti padeda kelionės, išlieka. Tai Lietuva — ta nepakartojama ir kerinti žemė, aprėpianti viską ir sprogstantį Pauosupės stebuklą, ir melancholišką Veisiejų vakarą, ir mūsų liūdesį ar skausmą. Mūsų gimtinė, pavertusi mus tokiais, kokie esame, yra paslaptinga ir iki galo nepažinta, paliekanti mums galimybę vėl ir vėl ją atrasti jos begaliniuose laukuose ir gamtoje, atrasti ją savyje ir save joje.
„Aš girių šlovė —/ Bičiulių Drevė“
