Atrasti Lietuvą iš naujo

Dabar jau nelengva rasti žmogų, kuris didžiuotųsi kelione Lietuvoje. Galima numanyti, ką galvoja tik ką atostogas gavęs žmogus, kai matai jo blizgančias ir pasitikėjimu savimi spinduliuojančias akis. Nesunku suprasti jo norą ir tolesnius veiksmus. Jis ištrauks iš savo kuprinės bilietą su užrašu... na, patys žinote: egiptai, tunisai, tailandai, marokai ir kita. Rašau iš mažųjų raidžių visai ne dėl to, kad norėčiau tas šalis sumenkinti (dievaži, gerbiu jas, dar ir kaip!), o dėl to, kad tokios kelionės, ima atrodyti, pasirenkamos ne tam, kad pamatytų kažką gražaus, o tam, kad pasigirtų: „Atostogavau NE Lietuvoje!“ Po atradimų rytų Lietuvoje galiu pasigirti kitaip, paryškindamas jau kitą žodį: „Atostogavau LIETUVOJE!“

Kadangi esu palangiškis, nesunku nuspėti, kokį kraštovaizdį matau (ar bent jau galiu matyti) kasdien. Pušys, smėlis, nuo pajūrio grožio vis aikčiojantys turistai. Norėjosi kitokios Lietuvos. Tokia buvo rytų Lietuva. Seneliai jau kurį laiką mane įtikinėjo, kad verta pamatyti, o aš vis spyriojausi - rado, ką siūlyti, čia gi Lietuva! Čia lietūs lyja, bet jie visur lyja vienodai, vis sakiau aš jiems. Bet jie netikėjo manimi ir nusprendė padaryti tai, ką būtent ir reikėjo padaryti - padovanojo kelionę į rytų Lietuvą man gimtadienio proga. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tad tos kelionės net, galima sakyti, ėmiau laukti. Buvo vasara, laiko atžvilgiu jaučiausi nevaldomas. Nevaldomas jautėsi ir vasariškas vėjas, kuris vis dvelktelėdavo pro menkai kondicionuojamos mašinos langą. Buvo karšta, bet gera. Pro priekinį langą netaisyklingai, bet pakankamai dailiai vingiavo kelias link Molėtų. Pamažu keitėsi kraštovaizdis. Vingiai darėsi vis dažnesni ir staigesni, miškai gūdesni ir tankesni. Kažin, ar būtų įmanoma tai pastebėti, jei būtų tekę tik skristi autostrada. Maži keliai labiau išreiškia vietos emocijas, nuotaiką ir smulkmenas. Tiesa, jau pravažiavus Molėtus, detalės ima ryškėti dar labiau. Miškas tampa tankesnis ir labiau supa aplink jį susikūrusią civilizaciją: namus, kelią ir, žinoma, pačius žmones. Toks buvo Aukštaitijos Nacionalinio parko širdyje į miškus įsispraudęs Palūšės kaimas. Apsistoti pavyko pas nuoširdžius rytiečius, kurie pasidalino mintimis apie savo kraštą ir nurodė, ką verta pamatyti. Vietovės, galiu pasakyti, Palūšėje praranda prasmę ir reikalą jas minėti. Jų čia nėra. Kad suprastum visą reginio esmę ir didingumą, turi pamatyti visumą, o ne vietas. Lygiai taip pat reikia prie visko prisiliesti ir bandyti įsijausti, kad ne tik tu pajustum gamtą, bet ir gamta galėtų pajausti tave. Man tai pasiekti pavyko. Kad jį kur velniai, kaip pavyko! Net išmokau mintimis bendrauti su gamta, ėmiau suprasti tai, ką ji man norėjo pasakyti, o ji ėmė suprasti, ką noriu pasakyti aš. Net irstydamasis vakarais ežere valtimi jaučiausi saugiai, kone kaip sėdėdamas ant gero draugo pečių. Nors laimę būti rytų Lietuvos gamtoje jaučiau visą laiką, bet labiausiai mane grožis įtikindavo suintensyvėjusių spalvų metu - vakarais ir ryte. Stengdavausi keltis anksti vien tam, kad galėčiau pažiūrėti į saulėtekio nutviekstus skaidrius Lūšių ežero vandenis ir aplink plaukiojančius aptingusius paukščius. Net jie, be jokios skubos žvejodami žuvis, galėjo jausti ryto gaivą. Vakarais vertėdavo pamatyti ežerą po visų dienos darbų. Tada kažkur vis lengvai nuplevendavo vandens gijos, o aplink girdėjosi vakarajončių žmonių sukurtų laužų spragsėjimas. Dieną ežeras ir jį supanti gamta būdavo vėl kitokia. Aplink ežerą būdavo pilna veiksmo. Čia pat vandenį skrosdavo baidarės, kanojos, o aplink lakstė pakankamai išvargę turistus aptarnaujantys palūšiečiai. Daug žmonių ir savo kojas ar net meškerę vandenin įmerkdavo. Žodžiu, gamta dirbo, o pačiam buvo galima puikiai atsikvėpti ir įsijausti į vasarą. Įsijausti, kol tik dar ji neapsikeitė metų laikų vaidmenimis su rudeniu.

O miškas tikrai moka įtraukti. Gali jame pranardyti nors ir ištisą dieną, o paskui sugrįžti ir kaip koks mažumėlę išėjęs iš proto klausinėti, kiek dabar valandų. Ta beribė žaluma sugeba sumaišyti protą ir klaidinti. Moka valdyti žmogų. Gal būtent tada gamta atsigriebia už tai, kad žmogų galutinai įtraukė civilizacija ir jis žalumą pamiršo. Kai įėjau į mišką, iš visų pusių pasijutau apsuptas. Galybės ežerų ir, aišku, pačių rytalietuviškų (atleiskit, gamta priverčia įsijausti į kalbininko vaidmenį) medžių. Apsuptis nepykdė. Anaiptol - tik kėlė saugumo ir tėviško rūpesčio jausmą. Tikrai netikiu tais, kurie sako, kad Lietuvai reikia kalnų - mąsčiau eidamas skruzdėlių numindyta žole - ji yra ypatinga savo miškų plotais ir ežerais, o kalnuota ji jau nebebūtų Lietuva, netektų to originalaus ir sunkiai atkartojamo lietuviškumo.

Pamatę tai, kas man vėliau pasidarė be galo artima, pajudėjome link Ignalinos. Vis dar jaučiau, kad aplink mane pulsuoja rytų Lietuvos dvasia, bet supratau, kad vėl esu mieste. Pamažu atitrūkau nuo tos gamtos, kurią įsimylėjau, ir vėl grįžau į įprastą miestietišką rutiną. Bet užtat dabar galiu su didžiu pasididžiavimu visiems sakyti: „Atostogavau LIETUVOJE!“