Pakeliaukime po Glitiškes

Kaip teigia Ž.B. Lakorderas, žmogus be tėvynės – tai smiltelė, pasmerkta laiko ir erdvės atsitiktinumų savivalei. Taigi kiekvienas žmogus turi mylėti ir pažinti savo tėvynę, gimtinę. Aš gimiau ir užaugau Vilniaus rajone, Glitiškių kaime. Nors tai nėra nei didmiestis, nei labai įžymi vieta, man čia gera. Noriu jus pakviesti kelionei po savo kaimą.

Pirmiausia raginu jus pasidairyti po dvaro sodybą. Glitiškių dvaras minimas nuo 1483 m.; XVI-XVII a. jis priklausė Petkevičiams, XVIII a. - Stanevičiams, vėliau Jelenskiams. Iki 1622 m. netoliese pastatyta ir evangelikų reformatų bažnyčia. 1700 m. ji perduota katalikams. Pačiame dvaro pastate įkurtas muziejus. Lankytojus jis traukia eksponuojamais senoviniais daiktais, nuotraukomis. Dvare taip pat įrengta biblioteka. Ten kaimo gyventojai suguža paskaityti spaudos, pasiimti knygų. Sodyboje išlikę ir kitų pastatų: svirnas, rūkykla, arklidės.

Netoli dvaro, prie ežero, keroja apie 25 metrų aukščio ąžuolas. Jam apglėbti neužteks nė keturių vyrų. Manoma, kad šiam galiūnui 500-600 m., nors kaimo žmonės tvirtina, kad senolis keroja jau apie pusantro tūkstančio metų. Jie pasakoja, esą prie šio ąžuolo 1831 metais rinkdavęsis sukilęs prieš carinę priespaudą dvaro jaunimas. Nuo čia jie žygiavę į Vilnių ir įsitraukę į sukilėlių gretas...

Netoli dvaro kadaise buvęs puikus parkas. Seni žmonės dar mena laikus, kai po jį vaikštinėdavo išsipusčiusios damos. Man parkas gražiausias rudenį. Smagu čia pasivaikščioti saulėtą rudens dieną. Po kojomis čeža plačiašakių medžių lapai, saulės zuikučiai žaidžia šių galiūnų šakose. Prisėdu vieno tokio senolio paunksnėje ir mąstau... Gaila, kad dabar šis parkas gana apleistas: tręšta ir griūva šimtamečiai medžiai. Ypač graudu žiemą, kai tik vėjas ūžauja tarp belapių šakų.

Prie parko telkšo pelkė. Vietiniai sutemus vengia po ją vaikštinėti, o jei kas išdrįsta naktį ten nukakti, išvysta vaiduoklį – merginą, jojančią ant širmo žirgo. Mano senelė papasakojo legendą apie šią vaiduoklę.

Jelenskio arklidėse dirbo gražuolė našlaitė. Merginą pamilo pono sūnus. Sužinojęs apie tai vaikino tėvas labai užsirūstino. Dvarininkas išsiuntė jaunuolį į Lenkiją mokytis. Vaikinas žadėjo po kurio laiko grįžti. Nesulaukusi mylimojo, gražuolė sėdusi ant eiklaus žirgo ir pasileidusi, kur akys veda. Vieni pasakoja, kad ji nupuolusi nuo žirgo, kai jis suklupęs pakalnėje, kiti, kad įklimpusi ir paskendusi pelkėje. Nuo to laiko raitelė besivaidenanti ir pelkėje, ir arklidėse.

Dar Glitiškėse turėtumėte sustoti ir prie paminklo, pastatyto 1944 m. birželio 19–20 d. Lietuvos policininkų nužudytiems lenkams – karo sumaišties aukoms.

Kad ir nedidelė mano gyvenvietė, smagu, kad čia išlikę paminklų, menančių praeitį. Man patinka gyventi Glitiškėse, norėčiau, kad ir jūs čia apsilankytumėte.