Pėdutės paplūdimio smėlyje
Prisimindama praėjusios vasaros kelionių įspūdžius, norėčiau papasakoti apie savo kelionę į Lietuvos pajūrį.
Saulėtą birželio rytą nuosavu automobiliu su namiškiais pajudėjome į vakarus, ten, kur Saulė vakarais leidžiasi miegoti. Ilgas ir vingiuotas kelias vedė pro Viduklę, paskui pro Vėžaičius ir Jokūbavą. Akyse mirguliavo automobilio lange pralekiantys peizažai, mašinos, žmonių siluetai. Štai privažiavome Kretingą. Atvykę miestelin, pabuvojome liuteronų bažnyčioje, lipome į aukštą jos bokštą. O iš ten saulėtomis dienomis galima pamatyti jūrą!
Apžiūrėję gražias skulptūras miestelio parke, pasukome Palangos link. Kelias nebuvo ilgas, gal koks pusvalandis. Mus pasitiko graži pėsčiųjų gatvė su daugybe poilsiautojų. Ir jau visai čia pat jūra! Štai čia vėsų jūros vandenį galima basų kojų pirštukais paliesti, o jei nešalta, tai ir pasimaudyti. Koks gaivus jūros kvapas ir koks stiprus ošimas! Tolumoje dangus tarsi susilieja su vandeniu. Tai horizonto linija, prie kurios ribos matyti keletas tarsi žaisliukų laivų. Smagu buvo bėgioti paplūdimio smėliu. Jame paliktus pėdsakus greitai nuplauna į krantą tyškantys balti bangų purslai. Oi, kiek daug pėdučių mes tada padovanojom jūrai!
Greitai prabėgo dienelė, netgi nė nepajautėm! Vis dar norėjosi pabūti prie to beribio vandens telkinio, apipinto legendom – Baltijos jūros. Bet laikas bėgo, ir mums reikėjo namo. Kelionė atgal pasirodė gerokai trumpesnė, nei nuvykstant. Besidalindami įspūdžiais, nė nepajutom, kaip baigėsi mūsų kelionė. O patirti įspūdžiai išliks ilgam...