„MANO ATRASTA LIETUVA – JOMANTŲ MIŠKO PAŽINTINIS TAKAS“

- Kelkitės, vaikeliai! Saulutė patekėjo, mus žadinti pradėjo. Gegutė užkukavo: Ku-kū, ku-kū, laikas pusryčių! - Užniūniavo tėtis vieną gražų vasaros rytą.

- Judam judam, kylam kylam, - ragino jis mus skubėti. Sunku buvo atpėšti nuo saldaus miego dar sulipusias akis.

- Kurių galų net sekmadienį negalima pamiegoti? – pyktelėjau aš, o brolis tarytum nė negirdėjo raginimo ir pūtė sau toliau į akį.

- Laukia tolima kelionė, - tėtis bėgte nubėgo pažadinti mamą.

Nedegiau iš smalsumo, kur keliausime, nors be galo mėgau važiuoti mašina, dairytis į gamtos kūrinius ir žavėtis sutvarkytais sodybų kiemeliais. Pradėjome krutėti po namus, rinktis kelionei būtinus daiktus. Bevalgant pusryčius ir nuotaika atsirado. Kaip visuomet, į kelioninį krepšelį įsidėjau fotoaparatą, užrašų knygutę, pieštuką ir mineralinio vandens.

Pro automobilio langą mainėsi vaizdai: tai miestai mums mojo savo spalvotais stogais ir naujomis statybomis, tai saulėgrąžos ir jurginai lenkė savo puikias galvas prie kaimo trobelių, linkėdami geros kelionės. Sustoję kiemuose basakojai vaikai spoksojo į mus pravažiuojančius, o mes jiems įkandin mojavome, siuntėme oro bučinius – taip visuomet linksmindavomės dovanodami kitiems gerą nuotaiką. Tėtis šį kartą užsispyrė lyg koks ožys ir nesakė, kur vykstame. „Mėgaukitės ir neskaičiuokite kilometrų,“ – tepasakė ir įjungė muziką.

Nuotaika vis gerėjo ir miego stokos nebebuvo gaila. Saulė taip linksmai švietė, kad net dulkės važiuojant vieškelio ruožais netrukdė. Atidundėjome iki ženklo:

- Čia turėtų būti šaunu. Ir sūpynės, ir staigmenos... - tarė tėtis, lipdamas iš mašinos.

Na, kas gi nemėgsta tų staigmenų?! Žinoma, jei jos tik malonios. Brolio akys sublizgo nuo ištartų žodžių, o aš traukiau iš krepšio būtinuosius gamtininko-stebėtojo rakandus. Užsirašiau datą: 2011 m. liepos 17 d. Pasitaisiau ant galvos pakrypusią skrybėlę nuo saulės ir nudrožiau pirmyn nieko nelaukdama, nes mėgau iškylose pirmauti.

Mėgstu parkus, vingiuojančius miškais takus, natūralumą, gaivų orą ir paukščių sveikinimus apsilankius jų mylimose vietovėse. Stabtelėjau išvydusi trasos pasirinkimą:

Akimirką suabejojau, kurį kelią pasirinkti. Skaitydama pavadinimus lūkuriavau tėvų bei brolio. Turėjome kartu nuspręsti, kur keliausime.

- Eime į šiaurę ir po to – pagal laikrodžio rodyklę,- pasiūlė brolis. – Aiste, o tu viską užsirašyk. Žiūrėk, bus „Zuikių mokyklėlė“, gal ten koks dėdė sėdės ir lieps į klausimus atsakyti, tikrins, ką matėm, ką sužinojom... Aš tai bijau. Tu laikysi testą, gerai?

Keliavome su daina, nors tėtis tam labai prieštaravo. Anot jo, baidėme paukščius ir vietinius miško gyventojus. Tačiau nemanau, kad jie labai ant mūsų pyko: tiesiog džiaugsmas netilpo krūtinese ir tai liejosi dainos žodžiais „kelelis tolimas, kelelis artimas...“

O paminklų gausmas! Nespėjau žymėtis besigrožėdama: Jomantų ir Triliemenis ąžuolai, Jomantų didžiulis akmuo, Aklaežeris.

Nebenustygome vietoje ir nubėgome žemyn skardžiu aplankyti dūmojančio pelkės mono, kuris Aklaežerio vandens lygio pokyčius kasmet matuoja ir nesiskundžia nuoboduliu. Norėjosi jį apkabinti ir padėkoti už neblėstančią jo kantrybę stovint speiguotą žiemą ir kepant saulės kaitroje, bet pabūgome – tokia jau ten klampynė, neįmanoma įbristi. Jis draugiškai mums pamojavo įkandin ir mes nudūmėme lyg akis išdegę atgalios į viršų, bijodami, kad lazda neužtvotų dėl įkyrėjimo. Anot mamos, „viską su saiku daryti reikia“.

Aklaežerio pelkinis – draugiška dievų būtybė.

Ėjome toliau ir žavėjomės. Gudručiai tie miškininkai - dėdės. Ir sugalvok taip pateikti naują medžiagą, informaciją apie miško gyventojus, medžius, apie miškininko specialybės niuansus ir ūkininkavimo tradicijas. Perskaitai stendą ir dar, žiūrėk, apačioje pelėžiuko klausimas vaikams, pasitikslinimas, ar viskas aišku.

Prakeliavome daug kilometrų. Buvo akimirkų, kuomet nuoširdžiai džiaugiausi, jog yra atokvėpio aikštelės.

- Smagumėlis, - šūktelėjo brolis, kviesdamas užsukti į atrakcionų takelį. Jam nė motais buvo, jog esame pavargę. Jėgų iš šventos dvasios vėl įgavo, karstėsi lyg Trazanas džiunglėse.

Aš nenusileidau. Valio, mergaitės pirmauja!

Mama prizus už greitumą, ištvermę, išradingumą dalino, „teisuolio“, „smalsuolio“ bei „vikruolio“ nominacijas visam miškui garsiai skelbė.

Saulė slinko vakarop, o mes vis dar maudėmės jos spinduliuose, nebodami, jog laikas senka. Buvo tik dar įspūdingiau, nes medžiai metė šešėlius.

- Ei, žiū, ką turiu, - suspiegiau iš susijaudinimo, - greičiau, jis vikrus, neišlaikysiu, pabėgs!

- Kas čia? – paklausė uždusęs brolis. – Kur jo akys?

- Čia - kurmio vaikiukas. Na ir mažiukas, kaip tu dar jį pagavai? – nustebo tėtis, bet nedrįso paimti pats gyvūnėlio į rankas.

- Aš jo net negaudžiau, - kalbėjau lenkdamasi prie žemės ir paleisdama bėgti miško gyventoją,- pati išsigandau, nes kažkas bumbtelėjo man į koją.

Kurmiukas blaškėsi, manydamas, kad čia neįveikiamos kliūtys. Nesusiprotėjo bėgti arba slėptis.

- Čia visi pratę prie draugiškos aplinkos, - postringavo tėtis.- Štai dėl to dainuoti ir šūkauti miške garsiai nereikėtų.

Net nemanėme ginčytis. Nužingsniavome tolyn. Sklido medžio muzika. Susižvalgėme tarsi susimokę, nebyliai klausdami vienas kito „kas čia?“. Už staigaus posūkio ant mažos kalvelės stūksojo milžniški mediniai kiauraviduriai skudučiai, kurių nepaliesti būtų buvusi tiesiog nuodėmė. Vėjas taip gražiai grojo, kad aš, net prilietus savo rankas, sugadinau visą melodiją. Kiekvienas medis skambėjo kitaip: vienas dusliau, kitas – skardžiau. Patriukšmavę ir išgavę savitas melodijas, nutarėme, kad laikas palikti groti vėjui – jis tai daro šauniausiai.

Netrukus kepurnėjomės ant Jomantų didžiulio akmens. Nedaug trūko ir galvas būtume nusisukę nuo jo slidybės. Įdomu, kiek amžių jis čia dunkso? Bet akivaizdu, kad jam yra gera: rytą vakarą - saulė, žmonės nuolat užsuka pasisveikinti, paukščiai kasryt linksmina giesmėmis. „Jis – laimingas,“ – pagalvojau gostydama akmenį ir prisiekdama dar kada nors jį vėl aplankyti.

Jomantų akmuo - išdidus galiūnas!

Toliau teko keliauti galvas iškėlus ir akis išplėtus. Žvalgėmės į medžių viršūnes ir rungėmės, kas daugiau pamatys ir suskaičiuos inkilų paukščių alėjoje. O jie buvo visokie: maži, dideli, su keistom skylėm ir dar net nematyti. Žavėjomės su kiekvienu žingsniu vis labiau, o galvoje žinių taip pat daugėjo. Pamažu nuo gausybės įspūdžių maloniai svaigo galva. Ne viską apžiūrėjome ir nuosekliai ištyrėme, tyčia palikdami kitam kartui, nes juodųjų paslapčių takas – nepamirštamas. Sliūkinome kaklus ištempę, kabarnėjomės po sūpynių trasas ir alsavome uždusę, bet labai laimingi. Vėjas šiaušė plaukus sliuogiant lynu didžiuliame aukštyje virš maurynų ir dumblių, kimo balsai nuo šaukimo iš baimės ir virpulio. Sunku buvo nuspręsti, kas įdomiau: suptis ar stendus prikišus nosis studijuoti, glostyti pritūpus retus augalėlius ar stebėti mažų gyvūnų natūralų gyvenimą.

Saulė kvietė skubėti palikti ramybėje juodųjų paslapčių (patikėkit, tokių buvo daug, visko net neišpasakosi) taką. Mums buvo dar visko maža. Laimingi tartėjome mašina link Sietuvos kūlgrindos.

Nesulaukę tėvų, nudūmėme pirmieji pagal nuorodos ženklus. Kelias vis siaurėjo, krūmynų, brūzgynų tankumynas gausėjo ir nuotaika pamažu niaukėsi su kiekvienu nedraugišku žolės brūkštlėjimu per nuogas kojas.

- Tai kad tako nebėra... – bambtelėjo brolis, - gal pasiklydom? Mama?!

- Ša, - nutildžiau ir padrąsinau, - eikš, čia kažkoks takeliukas matosi.

Nepanašu buvo į kelią, bet rizikavome dar tęsti savo žygį. Tik staiga pliumpt – įsmigo mano koja į glitalynę. Cypdama strimgalviais moviau lauk iš pelkės šaukdama:

- Neik ten! Net nebandyk! Košė! Paskęsi.

Bėriau žodžius paskubomis isteriškai kratydama nuo savęs purvą.

- Čia kas? – nesuprato brolis. – Tešla? Kūlgrinda yra purvo vonia gamtos sąlygomis?

- Panašiai, - juokdamasis tarė prisiartinęs tėtis. – Tai kadaise milžinų akmeninimis po vandeniu išpiltas takas. Taip karius vadai vandeniu į mūšius vedė ir kovas laimėjo...

- O dabar – opa į mašiną ir namo, - paragino mama.

Laikas kartais kaip sraigė šliaužia. Akeles pražiūrėsime, kol kita vasara ateis, bet naują planą-maršrutą tikrai pasiruošime.