Spiralinė keltąsa
Mokausi paskutinėje gimnazijos klasėje, o gyvenu nedideliame miestelyje - Ukmergėje, todėl nenuostabu, kad jau keleri metai mano keliai yra neramūs, pinasi tarpusavyje, sukasi įvairiais kampais kol galiausiai vis tiek nutįsta nežinia kur. Susidaro mišrios keltąsos – Kauno link, į Vilnių, Klaipėdos link per Kauną, Vilniaus link, bet nusukant į Molėtus, arba kitaip - į Vilnių, o tada į Kauną ir grįžtant namo dar stabtelti Jonavoje... Kartais net iki Druskininkų, kartais autobusu, o kartais iškeli ranką ir stabdai mašinas. Kitais kartais pasiklysti, bet kelias vis tiek tęsiasi – ir ne viena kryptimi. O būna ir taip – tiesiog nuveža draugai.
Žemesnėse klasėse, kai dar turėjau privalomą geografijos pamoką, nebuvau joje uolus. Atlikdavau užduotis, kur reikia – paspalvindavau, teisingai sužymėdavau sutartinius ženklus pratybų sąsiuviniuose ir tiek. Po kelių dienų viską pamiršdavau. Atėjus vienuoliktai klasei rinkausi tik būtiniausius dalykus, o geografija liko kažkur už borto. Tolesnį supratimą apie tai, kas yra geografija, kūriausi pats.
Mano keltąsa dažnai nėra konkreti. Ji orientuota į tikslą ir aplinkybes, o ne į iš anksto nustatytų punktų nuoseklų vykdymą. (Manau čia ir atsiranda kelionės džiaugsmas, todėl bergždžia bandyti jį tiesiog nusipirkti, važiuojant į kažkieno suplanuotas ir parengtas, jau sukramtytas ir patogiai įdėtas į burną keliones.) Rudenėjanti vasara. Oras vėsus, bet nelyja, laikas manęs nespaudžia, todėl į Vilnių ketinu tranzuoti. Susidedu jau standartiniu tapusį kelionės rinkinį – dantų šepetukas, šiek tiek pinigų, megztinis ir muzika. Iki autostrados reikia paeiti kelis kilometrus. Intuityviai dairausi, nes čia stabdyti mašinas draudžiama, bet išties esu ramus. Keliauti – labai geras jausmas. Atėjęs sustoju, iškeliu ranką, ir dabar jau kiekvienas nutikimas turės savitą filtrą, ir aš pats dabar turiu savitą filtrą, esu truputį kitoks nei namie, viską stebiu ir šypsausi žmonėms, nesu kaprizingas – galiu miegoti sėdėdamas, galiu nemiegoti, nesu išrankus – galiu valgyti bet kokį maistą, neprivalau būti sotus, esu dėkingas kelionei už tai, ką ji man duos.
Manau, tikros kelionės tikslas turėtų būti pati kelionė. Tada gali tikėtis, kad kažkur tikrai nukeliausi, o ne tiesiog aplankysi, pamatysi ar prabėgsi. Mano kelionės tikslas – Rasų kapinės, bet važiuodamas mąstau, kad tai daugiau pretekstas, sudedamoji kelionės dalis, išskirta kitiems, o ne sau. Vilniuje susitinku su Ramune, mes išgeriam arbatos ir keliaujame Rasų link. Keltąsa visada susideda iš daugybės mažų narelių, kurių kiekvieną galima priartinti, išdidinti ir pasukioti tarp pirštų. Visi jie vienodai svarbūs, todėl kuriuos papasakoti, o kuriuos praleisti, renkuosi atsitiktinai. Rasų kapinės labai gražios, čia norisi tiesiog prisėsti – mes trumpam prisėdam. Ramunė studijuoja filologiją, aš rašau eilėraščius, todėl tenka, o kartais ir pasiseka pasikalbėti su įvairaus amžiaus kūrėjais. Pagalvojau, kad gera pabūti tarp mirusių literatų, jie ramūs ir turbūt puikiai mane suprastų. Taip ir pasakiau.
Išėjęs susimąsčiau, kuo skiriasi geografinis objektas nuo kultūrinio. Rasų kapinės yra neatsiejamos nuo savo geografinės padėties ir charakteristikos. Jei jos stovėtų miesto centre, tai būtų jau visai kitos kapinės, kaip ir namas priemiestyje yra visai kas kita nei namas kaime. Ilgainiui objektas suauga su savo vieta, geografinė padėtis tampa dalimi esmės. Tuomet geografinis Lietuvos žemėlapis yra tarsi jos portretas – atspindintis charakterį, nieko neslepiantis.
Grįžtant mus užkalbina turistai iš Norvegijos, ieško kelio ir kultūrinių taškų. Truputį pasakoja apie kalnus – jie gyvena kalnuose. Kalnuotų vietovių žmonės atrodo kitokie, esu jų sutikęs ir anksčiau. Jie turi oraus santūrumo, atrodo lyg šiaurinis vėjas niekada nepaleistų jų veidų, arba jie žino kažką, kas lygumų žmogui neprieinama ir nesuprantama. Išties labai svarbu, kur užaugai. Būtent vieta – su visais savo geografiniais parametrais. Ar vaikystėje įprasi matyti tolius iš aukšto, ar kiekvieną dieną kopti į viršų, ar bet kada nutilęs girdėsi jūros ošimą, ar vos juntamą šilto vėjo brizą – visa tai formuoja vidinę geografinę padėtį. Aš užaugau Ukmergėje, turiu kalną prie bažnyčios, piliakalnį, daug lygumos kelių ir nedidelius ežerus aplink. Visa tai susigyventa, susigulėję ir išmokta mintinai per aštuoniolika metų, ir tik visai neseniai atradau labai svarbų geografinį tašką. Tai galimybė pamatyti centrą, miegamuosius rajonus, privačias namų alėjas, kelių voratinklį, nedidelius miškingus plotus ir visa tai kertančią upės liniją – pamatyti Ukmergę, ne atskirais fragmentais, o visą paveikslą, išraiškingą ir gražų. Ne visiems suprantama, ne visiems prieinama galimybė – kultūros rūmų stogas. Čia patekęs truputį susigėdau – kodėl per aštuoniolika metų šito nepastebėjau, nepatyriau? Mažiau nei po metų jau nebegyvensiu Ukmergėje ir man pačiam liks tik tiek, kiek pasiėmiau. O visa tai - ko nepastebėjau, nors buvo padėta prieš nosį ir visus tuos metus man teisėtai priklausė - visiems kitiems. Todėl dabar apsidairau akyliau ir randu vietines anomalijas: senus pastatus, kurie nori būti aplankyti, keistas properšas miškely, kurios trokšta būti atrastos. Suprantu kalnų žmones, nes turiu savo aukštumą, iš kur viskas vientisa ir nesvarbu. Greičiausiai taip pat įgavau jiems būdingo oraus santūrumo.
Mano keltąsa dažnai nėra konkreti, bet nuosekliai kinta spiralės principu – suka tuos pačius ratus, kildama į vis aukštesnį lygmenį. Pamažu suprantu, kas yra kelionė, o dar svarbiau – susidarau savo požiūrį į geografiją. Keliauti ir pažinti pasaulį yra viena iš mokymosi formų, neatsiejamų nuo asmeninio tobulėjimo, o visa tai susisteminti ir užrašyti – pagarbos vertas darbas. Džiaugiuosi, galėdamas tęsti savo kelius visomis kryptimis.
Ukmergės kultūros rūmų stogas ir varpai, įsiurbiantys debesis.
