Rimantas Krupickas sveikina susirinkusius ant Aukštojo kalno

Pažinti Tėvynės neįmanoma, jeigu po ją nekeliausi.
Tai pats universaliausias ir tvirčiausias pažinimo būdas.

Rimantas Krupickas "Paskui rasos lašą"

Naujai atrasta istorija

Be penkiolikos minučių pirma valanda nakties. Pats metas miegoti, kadangi rytoj laukia sudėtingas istorijos kontrolinis, tačiau galva kupina minčių. Akys nerimastingai kažko ieško tamsoje, tai vėl užsimerkia ir mintimis nugrimztu į šiandien regėtus vaizdus bei širdį jaudinančius pasakojimus. Vis dar negaliu patikėti, jog visa tai vyko čia pat, mano gyvenvietėje. Drįstu teigti- mano namuose! O galva lyg bičių avilys: ūžia kupina įspūdžių, praplėtusių mano žinių akiratį. Šiandienos pasivaikščiojimas tapo tikrų tikriausia istorijos pamoka. Galbūt nelabai malonia, tačiau tikrai vertinga.

Šis sekmadienio rytas nebuvo įprastai rudeniškas: švietė ryški saulė, pūtė švelnus pietvakarių vėjas, o gatvių alėjos buvo nuklotos įvairiaspalvių lapų paklote. Vis dėlto ore sklandė voratinkliai, o žolė blizgėjo nuo sidabrinių rasos lašelių. Negalėjau praleisti tokios puikios dienos kiurksodama namuose, todėl nusprendžiau pasinaudoti proga ir pasidžiaugti rudeninės saulės spinduliais. Gatvių Krakėse nėra daug, tad neskubėjau, giliai kvėpuodama tarsi gėriau į save rudenį, kai staiga mano dėmesį patraukė nepažįstamų žmonių grupelė (tai mūsų mažame miestelyje labai neįprasta!). Neilgai trukus pažinau besišypsantį veidą. Istorijos mokytojas, modamas ranka, kvietė mane prieiti arčiau- mat jis vedė ekskursiją turistams. Maloniai pasisveikinus pasiūlė prisijungti ir man, kadangi žinojo, kaip mėgstu domėtis praeities peripetijomis bei įvairiais žmonių likimo vingiais. Nelaukusi įsitraukiau į pasakojimų sūkurį.

Pirmasis aplankytas objektas- centrinė miestelio aikštė su jau daug metų stovinčiais pastatais.( Priedai Nr.1 ir Nr. 2) Niekam ne paslaptis, jog tarpukariu Krakėse gyveno nemažai žydų, kurių verslas darė didelę įtaką aplinkinių gyvenimui. Apgriuvę namai anksčiau buvo pagrindinis, klestintis traukos centras. Alėja mirgėjo nuo iškabų: „ Žuvis“, „ Limonadinė “, „ Daržovės“. Ten, kur dabartinė Krakių kontora, anksčiau gyveno žydas Orelis, išlaikęs smulkių prekių parduotuvę. Dabar pastato funkcija iš esmės pasikeitė, tačiau pats statinys išliko. O kur dabar baigiasi prekybos centras ir stovi apgriuvęs namelis, buvo įkurta limonado parduotuvė bei gamykla. Paėję kiek toliau, stabtelime ties iš pirmo žvilgsnio paprastu mediniu statiniu, tačiau mokytojo dėka sužinome, jog jame tarpukariu buvo žydų įkurta knygrišykla, o kiek toliau išlikęs Aizeko, miško pirklio, namas. Kiekvienas šios tautybės žmogus miestelyje buvo svarbus. Jie ne tik išmanė savo amatą, tačiau padėdavo likimo nuskriaustiems. Klausantis pasakojimų ir žiūrint į istoriškai svarbius pastatus mintyse iškilo verdantis gatvės gyvenimo vaizdas: ore sklando kepyklų bandelių kvapas, šaligatviuose drauge žaidžia lietuviukai su žydukais, kažkur dėl prekių kainos derasi lietuvis ūkininkas su pardavėju žydu...

Susidomėjusių žmonių grupelė patraukia į pagrindinę gatvę.( Priedas Nr.3) Žingsniuojame senąja alėja, kurioje abipus stovintys namai kadaise buvo žydų įkurtos įstaigos: vaistinė, kirpykla, siuvykla ir daugelis kitų. Štai čia žydas Gordonas buvo įkūręs geležies parduotuvę. Žinoma, pastatas per kelias dešimtis metų apgriuvo, tačiau išliko svarbiu istoriniu objektu. Tos pačios tautybės Pompelis turėjo greta stūksančią smulkių prekių krautuvėlę, o Targonskis - net restoraną! Visi šie pastatai vis dar yra svarbūs miestelio pokyčių liudininkai. Klausantis tokių istorijų, daug kas atrodo kaip paradoksas ir sveiku protu net nesuvokiama. Beveik prieš šimtą metų Krakėse nestigo įvairių paslaugų, plataus prekių asortimento, o dabar telikę keletas parduotuvių bei nemažai liūdną istoriją bylojančių pastatų. Žingsniuojame kojomis sklaidydami lapus iki bažnyčios, kur gatvės kampe stovi dviaukštis. Tai mano namai! Tarpukariu juose gyveno daktaras Volfovičius. Šioje vietoje buvo įsteigta ligoninė, kurioje prieglobstį rado ne tik sergantys, bet ir namų netekę gyventojai. Klausantis mokytojo žodžių apie žydų nuoširdumą, man buvo gera, kadangi jie nebuvo abejingi kitų skausmui, ne kartą ištiesė pagalbos ranką ir lietuviams. Tačiau kartu jaučiau ir gėdą, nes beveik niekas už gerus darbus žydams nedėkojo. Dar baisiau, išdavė, šaudė, naikino... Jei tik prabiltų namo sienos, kiek daug jos pasakytų... Atmintyje vis šmėsteli pasakojimo nuotrupos: „išvaryti“, „nuteisti“, išmesti“, „išskirti ir išvežti nežinoma kryptimi“. Koks skaudus tas istorijos vingis, sukrėtęs ne vieną klausytoją ir privertęs rimtai susimąstyti, dar kartą atidžiau žvilgtelėti į svarbius mietelio istorijai pastatus.

Ramų,o gal net idealizuotą pasakojimą pertraukia kitas laikmetis. Kaip staigus vėjo gūsis bloškia į mane spalvotų lapų šūsnį, taip istorija nusviedžia į žiaurų Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Ta pati gyvybe ir tautų santarve marguliavusi aikštė tapo žiaurių kankinimų vieta. Vokiečių kariuomenei įžengus į Lietuvą, visi žydai buvo suvaryti į getus tartum kokie nusikaltėliai, ne išimtis ir Krakės. Čia žydams buvo prisiūtos Dovydo žvaigždės. Čia jie buvo suimti, surikiuoti ir...

Paskutinis mūsų kelionės objektas- Peštinukų kapinės. Kūnu perbėga šiurpulys, kai mėginu įsivaizduoti čia patirtas žmonių kančias. Juk būtent čia buvo iškastas kelių metrų griovys, kuris tapo egzekucijos aukų amžinojo poilsio vieta. Žydai buvo atvedami, sustatomi ir sušaudomi. Sako, jog kai kurie net kelias dienas būdavę gyvi palaidoti po kitų savo tautiečių palaikais. Ši istorijos dalis mane itin sukrečia ir, atrodytų, keista, verčia raudonuoti iš gėdos. Skurdžios kapinės su jose esančiais paminklais dabar byloja apie kraupias miestelio žydų žudynes. Čia atgulė Volfovičius, Alperovičius, Ošeris, Tankelis, Mauša, Mirvisas ir daugelis kitų nelaimingųjų. Didžioji istorijos dalis slypi knygose bei senosios kartos žmonių, kurių vis mažėja, atsiminimuose, tačiau kapinaites ir paminklai yra pasiekiami kiekvienam, todėl, mano manymu, yra svarbūs objektai, leidžiantys geriau suvokti labai tolimą ar visai neseną praeitį.

Susimąsčiusi grįžtu namo. O dabar vis dar negaliu nurimti. Ramybės neduoda tokie miestelio pokyčiai. Gali pasirodyti keista ar netgi kiek kvaila taip sureikšminti šiandienos ekskursiją. Mano manymu, bet kurio miestelio, kaimo ar didmiesčio senieji pastatai bei paminklai yra svarbūs istoriniai objektai, kurie, deja, kartais yra nepelnytai pamirštami. O ir jaunas žmogus retai nori leistis į kelionę po savo kraštą, savo gimtinę, kadangi yra įsitikinęs, jog nieko įdomaus nepamatys. Tačiau toks požiūris klaidingas. Argi galima sakyti, kad gyvenvietė, neturinti pilies griuvėsių, muziejaus ar piliakalnių, yra prastesnė už kitas? Ar autentiški bei kiek pakitę pastatai nėra verti dėmesio? Juk jie irgi yra istorijos šaltiniai kaip Puntukas ar Gedimino pilis. Ramybės neduoda tai, jog laikui bėgant Krakės gali tapti užkampiu, o jos turtinga praeitis pasislėps istorijos dulkėse. Labai nenorėčiau, kad taip atsitiktų. Tad, mano manymu, bent šiandien privalau Jus pavedžioti po savo miestelį...

Laisvės (centrinės) aikštės vaizdas 1940 m.

Centrinė aikštė šiomis dienomis

Pagrindinė Krakių gatvė tarpukariu