Pažintis su Lietuva - nuo gimtųjų vietų

Aš gimiau ir ligi šiol gyvenu gražioje Lietuvos vietoje – Pazapsių kaime, ant Zapsės upės kranto, pačiame Dzūkijos pakrašty. Visa mano pažintis su Lietuva ir prasideda nuo gimtųjų vietų.

Gimtojo kaimo pavadinimas kilo nuo Zapsio ežero, esančio kaimo teritorijoje. Iš šio ežero išteka Zapsės upė, tekanti pro pat mano namus. Vasaros metu šia upe praplaukia daugybė baidarininkų. Zapsė nepaliesta melioracijos – visur išlikusi natūrali gamta. Šioje upėje daug vingių, todėl ji taip ir vilioja baidarių sportą mėgstančius žmones. Zapsė įteka į Veisiejo ežerą. Viena jos puse driekiasi mano gimtasis Pazapsių kaimas, kuriame yra dvidešimt keturios sodybos. Dvi sodybos jau tuščios. Šiame kaime gimė ir augo tautodailininkas, skulptorius Antanas Soraka. Jo sodyba išlikusi iki šiol. Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčią puošia A. Sorakos pagamintas altorius. Mūsų namuose taip pat yra jo rankomis išdrožta Marijos skulptūrėlė.

Pazapsių kaimo teritorijoje yra kalnas, vadinamas Patrankos kalnu. Šis pavadinimas turi savo istoriją. Iki karo buvo vadinamas Kučiūnabalės kalnu. Karo metu rusai su arkliais vilko į kalną patranką. Iki pusės užvilkus, vokiečiai nušovė arklius. Patranka taip ir liko stovėti. Kadangi jos ratai buvo guminiai, vaikai pjaustė ir darė sviedinius ( kamuolius). Tuo metu frontas jau buvo toli. Dabar nėra išlikę jokių patrankos likučių. Manoma, kad ją išsinešiojo žmonės, nes buvo daug geležies. Šią istoriją papasakojo Kučiūnų k. gyventojas a. a. Jonas Češkevičius.

Kitoje Zapsės upės pusėje įsikūręs Kalėdiškių kaimas, kuris ribojasi su Brinių kaimu. Kalėdiškių kaimo ribos siekia Balandžio ežerą, kurio viena pusė priklauso Lietuvai, o kita – Lenkijai. Iš Balandžio ežero išteka mažas upelis – Balandė. Jis įteka į Zapsės upę. Ties Kalėdiškių kaimu yra kelias, kertantis Lenkijos sieną.

Brinių kaimas, kaip pasakoja vietos žmonės, senais laikais turėjo savo malūną. Jis stovėjo ant Zapsės upės kranto. Malūnas veikė varomas vandeniu. Iš aplinkinių kaimų žmonės ten važiuodavo malti miltų. Kitame Brinių kaimo gale buvo didžiulė lentpjūvė, o prie jos mažas ežeras, Boneliu vadinamas. Ši lentpjūvė priklausė garsiam ponui Rogovui. Dabar šis kaimas beveik išnykęs, likę tik keli gyventojai.

Pradėjusi lankyti mokyklą, kur kas plačiau susipažinau su savo kraštu. Kučiūnai... Tai kaimas, kuriame yra mano mokykla. Čia ir Šv. Kazimiero bažnyčia, kapinės, biblioteka, seniūnija... Kučiūnų seniūnijai be mano paminėtų kaimų – Pazapsių, Kalėdiškių ir Brinių – dar priklauso Miškiniai, Akmeniai, Kaženiai, Puodiškė. Šiame kaime gyvena ir rusų tautybės sentikiai. Prie jų kapinių tyvuliuoja Zapsio ežeras, o netoli ir Zapselis.

Toliau – Miškinių kaimas. Prieš kelerius metus čia veikė pradinė mokykla, dabar čia įsikūręs jaunimo centras. Netoli šio kaimo yra Galsto ežeras, kuris pagal gylį Lietuvoje ketvirtoje vietoje – 50, 1 m. Šiek tiek toliau įsikūręs kitas kaimas – Akmeniai. Šis kaimas yra Lenkijos pasienyje. Jo teritorijoje taip pat yra ežeras pagal kaimo pavadinimą – Akmenių ežeras.

Už dvylikos kilometrų nuo mano gimtojo kaimo yra Veisiejų miestelis. Per geografijos pamoką sužinojau, jog tai vienas iš nedaugelio miestelių, įsikūrusių ežero pusiasalyje.

Neprivažiavus Veisiejų, šiek tiek dešiniau, kelias suka į Kapčiamiestį. O kuo gi garsus šis miestelis? Šiame kaime gimė kompozitorius Č.Sasnauskas, netoli nuo Kapčiamiesčio ( Kareivonyse) - lietuvių liaudies folkloro dainininkė V. Povilionienė, senųjų kapinių teritorijoje yra 1831 metų sukilimo dalyvės E. Pliaterytės kapas. Netoli nuo Kapčiamiesčio, Vainažerio parke, grafaitė baigė savo trumpą, tačiau didvyrišką gyvenimo kelią. Čia jai pastatytas paminklas.

Už Kapčiamiesčio, pietų link, Lietuvos valstybė ribojasi su Baltarusija. Važiuojant šia kryptimi, yra vieta, žmonių vadinama Pinčiaragiu, arba Palangėle.. Ten, smėlingame Baltosios Ančios dešiniajame krante, buvusi pirmykščių žmonių gyvenvietė.

Mano kraštas garsus dar ir tuo, kad Lazdijuose gyveno bei mokytojavo poetė Salomėja Nėris. Toje vietoje, kur ji gyveno ir dirbo, dabar yra įkurtas muziejus. Už 6 km nuo Lazdijų įsikūręs Rudaminos kaimas, jo pašonėje stūkso Rudaminos piliakalnis. Važiuojant Krosnos link, yra Kalniškės miškas, kuriame 1945 m. gegužės 16 dieną vyko didžiausias ir nuožmiausias partizanų, vadovaujamų J. Neifaltos-Lakūno, susidūrimas su Sovietų Sąjungos NKVD kariuomene.

Mūsų mokykla organizuoja įvairias ekskursijas. Jų metu ir esu aplankiusi paminėtas vietoves. Apie Pazapsių ir kaimyninius kaimus man papasakojo mano tėvai – Nijolė ir Valdas Straškevičiai bei senelis Jonas Lesniauskas. Graži mūsų Lietuva. Gražus mano gimtasis kraštas. Myliu savo gimtąjį kaimą, nuo kurio prasidėjo mano pažintis su LIETUVA.