Mano mažutė Lietuva
Daugelis iš mūsų turi brangų kampelį žemėje, į kurį visą laiką norisi sugrįžti. Čia žmogus jaučiasi ramus, saugus. Dažniausiai - tai mūsų vaikystės kampelis.
Mano vaikystės kampelis visai netoli gimtojo miesto - Utenos. Tai Daugailių apylinkės pakraštyje esantis Šlepečių kaimas. Jis nedidelis, bet labai mielas. Čia daug gražių vienkiemių ir kolūkio laikais pastatyta gyvenvietė. Juos supa kalvos, gojeliai, alksnynai, beržynai, eglynai. Šlepečiuose yra du ežerai: Ąžuolinis ir Paneikiškis. Apsuptas akivarų ir liūliuojančių kiminų, melsva akele viršun žiūri Paneikiškio vaikas - užpelkėjęs Paneikiškaitis. Kaimo moterys čia renka mėlynes ir spanguoles ir dažnai mato saulėje besišildančias gyvates.
Nuo Šlepečių aukštumos gerai matyti Pušies kalnas. Po karo ten buvo partizanais palaikyti ir per klaidą sušaudyti senojo Šlepečių kaimo vyrai.
Per patį kaimo vidurį lyg platus kaspinas vingiuoja senas vieškelis, jungiantis Daugailius ir Salaką. Tuo keliu važiuojant nuo Salako, prieš pat Utenos rajono ribą, čionykščių vadinamą „rubežių“, patogiai įsitaisiusi pati gražiausia šio kaimo sodyba. O gal taip tik man atrodo, nes tai mano senelių ir prosenelių sodyba.
Apie 1930 m., po žemės reformos, šią sodybą įkūrė mano prosenelis Jonas Šileikis. Kartu su broliais jis pervežė iš senosios Šlepečių „ūlyčios“ trobesius į Šlepečių kaimo galulaukes, kur augo beržai ir per pievas vinguriavo mažutis upelis. Dviejų galų aukštaitiška gryčia buvo suręsta iš senojo namo ir svirno sienojų, todėl vienas jos galas žymiai trumpesnis.
Namas pastatytas ant kalnelio, tad savo langais žiūri į visas pasaulio puses. Gonkų durys atsiveria į vieškelio pusę, už kurio svyruoja prosenelio sodintos eglės ir pavasariais geltonuojantys lazdynai. Atrodo, čia nuolat laukiama atvykstančių svečių, pargrįžtančių saviškių, kurie džiaugsmingai pravertų gryčios duris. O mūsų gryčios durys – nepaprastos. Jos išpuoštos pynėm ir rombais, atkeliavusios iš senųjų Šlepečių namų, o jas kadaise varstė mano proproseneliai.
Netoli gryčios – svirnas, klojimas ir tvartas su daržine, kuri tarsi įrėmina didelį ir erdvų kiemą, vadinamą „atšlaimu“. Pačiame jo vidury – didelis senas klevas, po kuriuo prisiglaudusi mažutė lauko virtuvėlė. Čia pat ir šulinys, kurio vanduo telkšo dvylikos žiedų gylyje. Net karščiausią vasarą jis išlieka gaivinančiai šaltas ir skaidrus. Jį ir kiemą nuo saulės apsaugo prosenelio sodintos obelys, o agrastų ir serbentų krūmus jau pakeitė senelio sodinti vaismedžiai. Ir senojo klojimo šiandien jau nebėra. Jo vietoje auga naujų obelaičių sodas. Tarsi paminklas buvusiam klojimui, šakomis siūbuoja didelis, daug kartų žaibo skeltas beržas. Mėgstu prie jo prisiglausti. Kitus ypatingus medžius jau tik prisimenu. Šalia tvarto mamos vaikystėje kerojo skarota eglė, o šalia jos – du uosiai, tarsi dvyniai. Tarp jų senelis buvo įrengęs sūpynes. Čia pasisupti spėjau ir aš, nors eglė jau buvo vėtros nulaužta. Dabar nebėra nei tų uosių, nei beržų, grėsmingai svyravusių tvarto link.
Kai ateina gegužė, sodyba paskęsta obelų žieduose. Prieš 70 metų šias obelis pasodino mano prosenelis. Pirmiausia jie abu su broliu pasodino jaunų obelaičių medelyną, vėliau jas skiepijo tais laikais populiarių veislių ūgliais. Laikui bėgant dalis obelų iššalo, išlūžo, beliko apie keturiasdešimt senųjų vaismedžių. Tačiau ir po tiek metų mes galime mėgautis senelio alyviniais, antaniniais, saldūniniais, ananasiniais obuoliais. Nors man iš viso sodo pati gražiausia rojaus obelis, kuri kasmet pavirsta rausvu debesiu, o rudeniop tarsi šermukšnis dega mažyčiais rojaus obuoliukais.
Mėgstu pabėgioti ne tik po sodą. Labai dažnai nubėgu už vieškelio, į tamsuojantį mišką, kur skamba paukščių balsai, o jo vidury keistus garsus skleidžia paslaptingų augalų žalumoje besislepiantis liūnas. Net sausringą vasarą jis neišdžiūna, nes nuolat prisipildo tamsiu Ąžuolinio ežero vandeniu. Tą ežerą supa pelkynai, pakrantėse auga juodalksniai, galbūt dėl to jo vanduo tamsaus vario spalvos. Paliūnėje auga baravykai, raudonviršiai ir lepšiukai, o gegužės pabaigoje liūnas pražysta – ten supasi balti, tarsi kalijų - pelkinių žinginių žiedai. Tuomet šis miškas būna labai gražus: nužydėjusius žibučių ir plukių kilimus pakeičia kvepiančios ievos, tamsiai mėlynos vaisginos, smulkūs pakalnučių žiedeliai ir purpuriniai pelėžirniai.
Iš liūno vanduo prabėga po vieškeliu ir upeliuku teka link mūsų namų. Kadaise, pasakodavo prosenelė, čia vaidendavosi. Ten, kur upelis nubėga po tiltu, abipus kelio augo viršuje šakomis susipynę medžiai, o pro juos einant keliu pasigirsdavo keistas aidas ar iš paskos čežantys žingsniai. Šia vietą žmonės vadino Marguoju tiltu ir vengdavo juo keliauti sutemus. Buvo kalbama, kad tamsioje paliūnėje šmėžuodavo keisti šešėliai, o važiuojant ties šia vieta nukrisdavo vežimo ratas ar išsikinkydavo pasibaidę arkliai. Mano mamos vaikystėje čia dažnai nuo kelio į griovį nulėkdavo automobiliai, sugesdavo motociklai. O kai buvome mažos, vieną rugpjūčio vakarą su mama ir močiute ėjome į paliūnę žiūrėti keisto dvokiančio grybo – lyg iš užburto kiaušinio išaugusios poniabudės, tamsoje švytinčios blausiai melsva šviesele.
Bet mums baisu čia niekada nebuvo: pavasarį tarp lazdynų prisiskindavome žibučių ir leisdavome gėlytėmis papuoštus popierinius laivelius sraunioje patvinusio upelio tėkmėje. Toliau vingiuodamas per pievą mūsų upeliukas keliauja beveik iki Paneikiškio ežero. Netoli jo upeliukas pasuka į vakarus, o kiek toliau išsilieja gražuole Šavaša. Prie mūsų namų, pakalnėje, to upelio vingyje, auga gražus beržynas. Netoliese, perėjus tiltelį, rymo sena dūminė pirtelė. Jai jau gerokai virš 50 metų. Nors jau niekas čia neberūko lašinių dešrų, bet kai močiutė iškūrena pirtelę, juodos, suodžių prisigėrusios sienos skleidžia aitrų, dūmais kvepiantį karštį.
Mama pasakojo, kad vaikystėje grįžtant iš maudynių Paneikiškio ežere, priėjus pirtelę, saulės spinduliai imdavo taip svilinti, jog imdavo svajoti – kaip būtų gerai perkelti ežerą arčiau namų... Šią svajonę įgyvendino mano senelis. Kelias vasaras jis sausino upelio vagą, šalia jos plytinčią šlapią pievą, rovė milžiniškus viksvų kupstus, buldozeriu stumdė šlyno ir durpių kalnus. Galiausiai traktorius ėmė grimzti, nes pro durpių sluoksnį ištryško versmė. Ir štai pavasarį kliokdamas upelis pripildė abu senelio iškastus tvenkinius tamsaus ir minkšto vandens. Atplaukė žuvų, geldelių, pačių gražiausių vandens augalų - baltųjų lelijų ir geltonųjų vilkdalgių. O didžiojo tvenkinio krante atsirado nauja ir erdvi pirtis bei naujos sūpynės.
Kas gi gali nemylėti šios mažutės Lietuvos: jaukaus geltono namo, senų obelų sodo, baltomis ramunėmis žydinčių pievų, tamsių tvenkinių, kurių vandenyje plūkauja laukinės antys, tylios žuvys, o sutemus ratus virš vandens suka šikšnosparniai? Tačiau patys brangiausi - čia gyvenantys žmonės – mano seneliai. Jų širdies šiluma, darbščių rankų nudirbti darbai, gražios mintys man jau nebeatskiriami nuo gimtosios pastogės Šlepečių kaime.
Mano senelių sodyba
Senoji dūminė pirtelė
Rojinė obelis
Vakarinė ruoša
