Mano atrasta Lietuva
Įsivaizduokite šilą – gaivų, kvapnų... Įsivaizuokite kaimą – jaukų, puošnų... Įsivaizduokite žmogų – šiltą, draugišką... Tai vis brangios Lietuvos vaizdai. Šiemet aš atradau visiškai kitokią Lietuvą. Apie ją ir norėčiau papasakoti.
Tai buvo gaivus vasaros rytas, maždaug rugpjūčio vidurys, 2010-ieji. Atsibudau kaip niekada žvalus ir kupinas įdėjų. Norėjosi ką nors nuveikti. Ką nors, kas ilgam išliktų atminty... Ir netikėtai šovė puiki mintis – reikia pakeliauti po plačiąsias apylinkes. Greitai susidėjau kuklią mantą (termosas arbatos, dėžutė užkandžių), apsiginklavau kompasu bei žemėlapiu ir sėdau ant kelionės belaukiančio dviračio. Kelelį, vedanti miesto link, pralėkiau gana greitai, o namų pusėn vos žvilgtelėjau – knietėjo priekyje laukiantys nuotykiai ir reginiai.
Dar neprivažiavęs pirmosios sankryžos, nusprendžiau – suksiu dešinėn, į lauko keliuką, kuriuo dar nebuvau važiavęs. Nenusivyliau. Už maždaug kilometro radau atskirai augančių medžių sodą, bent jau taip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Bet tai ne sodas, lentelė, prikalta prie vieno iš medžių, skelbė: „Senkapiai“. Įėjau gilyn. Čia, tarp senų beržų ir liepų, stovėjo vienišas kryžius – niekuo nepapuoštas ir kuklus, bet kartu toks tvirtas ir monumentalus. Iš karto pajutau šios vietos galią, o vaizduotė piešė praeities paveikslą – koks gyvenimas kadaise čia virė, koks pasibaigė... Vis dėlto po kelių susikaupimo minučių supratau – reikia judėti tolyn, kur manęs dar laukia ir daugiau atradimų.
Toliau kelias pradėjo vingiuoti, tai vienur, tai kitur šmėstelėdavo senos sodybos, neretai sutikdavau dailiai išraižytą stogastulpį ar nedidelį paminklėlį Lietuvos laisvei, partizanams. Atrodė, jog kuo toliau važiuoju nuo miesto, tuo toliau keliuosi į praeitį... Tolumoje pastebėjau kalvelę. Keista, juk čia vienos lygumos. Privažiavau arčiau. Šalia kalvos radau medinę, originaliai išraižytą lentą. Kaip įdomu! Tai juk 1000 metų senumo piliakalnis, skelbė medyje įrėžtos raidės. Čia pat buvo ir laiptai, vedantys į piliakalnio viršūnę. Užlipu į viršų ir iš nuostabos aikteliu – visos apylinkės iš čia kaip ant delno. Šalia išdidžiai stūkso aukuras, o aplink jį – apsamanoję, pusiau į žemę prasmegę didingi akmenys. Fantazija vėl kuria naują paveikslą: atsitiktinis keleivis užsuka į kunigaikščio pilį, kur krivių krivulis aukoja atnašas Dievui Praamžiui nuo puotos stalo. Siela atgyja, nuotaika tampa pakylėta. Dar kartelį apžvelgiu kraštą, bandydamas įsivaizduoti kaip čia viskas atrodė prieš daugybę kartų... Bet laikas traukti tolyn – akį patraukia tolumoje žėrintis kaimelis.
Tik privažiavęs arčiau pastebėjau, kad tai ištisas miestelis. Prieš pat jį – amžinai į tolį žvelgiantis granitinis jautis – miestelio simbolis. Įvažiavęs vidun nustembu– nėra jokios bažnyčios, gyvenvietės centre vietoj jos ratu sustatyti akmenys. „Lietuviškas Stounhedžas“ – pagalvoju. Gaila tik, kad miestelis tuščias, nematyti nei vieno žmogaus. Bet taip atrodo tik ūkiško gyvenimo būdo nepažįstančiam žmogui. Žmonių čia daug, tik jie visi užsiėmę savais darbais... Nusprendžiu kol kas jų netrukdyti.
Kaip tik tuomet prisiminiau, jog taip iki šiol ir nepasinaudojau nei kompasu, nei žemėlapiu. Užtrunka vos kelias minutes ir jau susiorientuoju kur esu. Ilgai nesvarstęs patraukiu rytų pusėn – ten driekiasi platus miškas, boluoja ežerai. Kyla noras lėkti kuo greičiau, įkvėpti tyro girių kvapo, atsiremti į šimtametį medį, dar kartelį pajausti Tėvynės galią. Bet atrodo pervertinau savo jėgas... Kelias pasirodė tolimesnis, o ir pakeliui aptiktas dar vienas piliakalnis, dar kelios skulptūros ir dar vienas miestelis vis atitraukdavo dėmesį.
Ypač sudomino miestelis... Viskas jame kitaip: tekantis upelis, atrodo, niekur neskuba, jokios įtampos, srovės, kaip ir miestelio gyventojų veiduose, sena, kiek aptrupėjusi bažnytėlė spinduliuoja jaukumu ir šiluma, o garbingi ąžuolai, nuolatos globojantys kuklias sodybas, sukuria saugumo užuovėją. Miestelėnai – draugiški, nuoširdūs – stebisi atvykėliu, nedažnai pas juos kas užsuka, tačiau kartu ir visą laiką šypsosi bei sveikinasi, klausia kokie tikslai čia atvedė. Tereikia atsakyti, jog noras pažinti brangųjį kraštą, ir žmonių akyse suspindi šilumos kibirkštis. „Kaip gerai!“ - susimąstau. – „Pasisemdamas džaugsmo pats, suteikiu jo ir kitiems.“ Šiame miestelyje užsibūnu ilgėliau – šiek tiek pailsiu, papietauju. Deja, po kuriuo laiko pastebiu, kad saulės diskas jau krypsta į vakarus – reikia judėti pirmyn.
Kai privažiuoju mišką, šiek tiek nusimenu – nespėsiu čia ilgai pabūti, juk reikia pasilikti laiko ir grįžimui namo. Be to ir miškas dar jaunas, tankus... Tad pasimėgauju tik gaivinančiu gamtos alsavimu, sklindančiu nuo ežerėlio, tyvuluojančio kiek toliau, ir traukiu namų link. Pasirenku kitą maršrutą – gal rasiu dar ką įdomaus. Tačiau kelias čia nykesnis – nebėra senų sodybų, nei miškų... Ir vis dėlto įpusėjęs trąsą, patenku į dar vieną kaimelį. Akį vėlei užkliudo bažnytėlė. Šįkart ji visiškai nauja, o skelbimas kviečia į jos atidarymą po savaitės. Sustoju įdėmiau ją apžiūrėti, o čia, lyg būtų laukęs, pasirodo ir pats parapijos kunigas – nuostabus žmogus. Jis susižavi mano noru artimiau susipažinti su savo krašto palikimu, o paprašytas noriai papasakoja ne tik bažnytėlės bei savo parapijos istoriją, bet ir kaip kokią sakmę paseka viso kaimelio gyvenimą. Bet saulė jau tuoj kesinosi pasislėpti už tolumoje dunksančių kalvų ir vėl teko atsisveikinti, jau tikrai metas grįžti namo.
Tačiau kokia kelionė baigiasi taip paprastai? Paaiškėjo, kad trumpo kelio nėra – reikia daryti didžiulį lanką. Surizikuoju. Įvažiuoju į žemėlapyje net nepavaizduotą lauko kelią ir viliuosi, jog jis veda namų link. Su tokia viltimi judu dar gerą valandą, o gal ir dvi... Jau gelia visą kūną, bet sopulys sąlyginai malonus – kelionė praskaidrino mintis, atšviežino protą, sustiprino dvasią... Paskutis kilometras iki namų – tai kelionė naktį. Kelią nušviečia vaiski mėnesiena, spingsinčios žvaigždės ir miesto žiburiai tolumoje. Taip mano kelionė baigėsi tądien, tačiau jį vis dar kartojasi mano mintyse kaip malonus prisiminimas, įdomi patirtis ir nuolatinis, nesibaigiantis gyvenimo džiaugsmas.
Post Scriptum. Lietuvos grožį suvokti gali tik atsisakęs išankstinio nusistatymo, kartais praleisdamas pro akis kai kuriuos jos trūkumus. Lietuva graži ne tik didingose pilyse ar turtinguose miestuose, bet ir gilioje provincijoje, žmonių širdyse. Aš sąmoningai nepaminėjau nei vieno pavadinimo ar vardo, nes tai ir sukuria išansktinę nuomonę. Manau, kad bet kuriame Lietuvos krašte galėtum rasti tokių vietų kaip mano aprašytoji, tereikia pasitelkti savo fantaziją ir keliauti po mylimą Tėvyne su džiaugsmu ir pagarba jos istorijai, kultūrai ir, žinoma, žmonėms.
