BOBUTĖS KAIMO ĮDOMYBĖS
Mano vardas Lukas. Man vienuolika metų. Gyvenu gražiame Ignalinos rajone. Turiu tėtį, mamą, sesutę ir keturis brolius. Mums visiems gera ir smagu namuose. Bet dažnai nubėgu pas bobutę, gyvenančią Naujojo Kampelio kaime. Bobutei jau greit aštuoniasdešimt devyneri. Ji labai daug visko žino. Kartais jai padedu nueiti iki pašto dėžutės kitame kaimo gale. Kaime iš viso septyni namai su ūkiniais pastatais. Gyvena penkios senutės. Mano dėmesį patraukė labai skirtingi ūkiniai pastatai: net penkių rūšių. Štai ką man apie tokią įvairovę pasakojo bobutė.
Mano bobutės tvartas yra rąstinis, perstatytas apie 1980 metus. Rąstus iš savo tėviškės atsivežė anksčiau gyvenęs mano tėtis. Statė penki žmonės pavasarį, kai atšilo. Laikomos buvo karvės, kiaulės, vištos. Tuščias jau apie dvidešimt metų. Dabar čia surandu įvairius senovinius rakandus, pvz., šičkarnia arba rankinis žolės bei lapų smulkintuvas. Bandžiau burokų lapus pjaustyti, bobutė pamokė. Kaip keista. Niekur tokios „mašinos“ nesu matęs. Be to, tvarte daug senų baldų, kašikų, ratų bei arklinis vežimas, kuriame pasėdžiu. Ir ko ne muziejus? Man tai tolima istorija.
Šalia takiuko kitas namas, jau seniai negyvenamas. Tik viskas atrodo taip, lyg šeimininkai būtų. Čia, pasakojo bobutė, gyveno jos vaikystės draugė Malvina su tėvais ir broliais bei seserimis. Iš viso šeši žmonės. Visi numirė. Šalia namo yra ūkinis pastatas, man labiausiai įsiminęs. Bobutė sakė, kad dar prieš antrą pasaulinį karą čia buvo mediniai trobesiai. Bet po to supuvo. Tada apie 1945-1946 metais perstatė, tiksliau, sienas padarė iš ruginių šiaudų, juos sutvirtino, prikalė. Į vieną tvarto pusę dėjo pašarus, kitoje laikė gyvulius, tiksliau, tik ožkas. Jau tris dešimtmečius čia nieko nėra. Bet sienos kokios gražios! Viduje nebuvau, nes su spyna sena užrakinta. Bobutė sako, kad turėtų būt labai šilta. Gal kada nukris spyna, būtinai įlįsiu vidun.
Prieiname dar vieną istorinį pastatą. Anksčiau čia buvo gyvenamas namas, gyveno du broliai Jonas ir Nikodemas, bobutės senelis. Paskui Jonas pasistatė šalia sau namą, Nikodemas išėjo pas moterį gyvent. Nutarė šalia gyvenantis Jonas iš namo perstatyti tvartą. Dar lenkų laikais, apie 1930 metus, buvo sulipdytas molinis /!!!/ tvartas. Toks auksarankis Nikodemas Laurinėnas iš Mažviliškės kaimo tvartą lipdė iš molio, pridėdamas viržių (auga šiluos, žydi mažais mėlynais žiedeliais), kurių atsivešdavo arkliu iš miško tarp Ignalinos ir Vidiškių. Man atrodo, kad ir dabar dar vis auga pakelėse tokie pat viržiai. Molio visur aplinkui pilna buvo. Per vasarą pastatė tvartą. Plūktu tvartu buvo vadinama. Pamenu, kai dar mažesnis buvau, tai ir aš iš molio ar smėlio visokius dalykus lipdžiau. Bet kad tokį didelį tvartą, neįsivaizduoju! Man tai kantrybės neužtektų. Ak, tie senovės žmonės! Dengtas buvo šiaudais. Tik sovietiniais metais, mena bobutė, šiferiu perdengė. Ten buvo laikomi arklys, kiaulės, karvės, vištos. Dabar jau geras dešimtmetis, kai stovi tuščias. O name gyvena viena tetulė Eleonora. Ji ne vietinė.
Prie namo, kuriame yra pašto dėžutė, stovi didžiausias kaime kluonas, nors čia niekada negyveno ponai, ūkininkai ar kitaip turtingi žmonės. Kluonas priklausė didelei Rastenių šeimai: tėvas, motina, vaikai. Keisčiausia, kad nė vienas vaikas nesukūrė šeimos: nei Veronika, nei Adomas, nei Kazimieras, nei Elena, nei Uršulė. Kluono sienos iš lentų, dviejų galų. Viename buvo laikomi gyvuliai, kitame pašarai. Per vidurį buvo daug vietos, tai kuldavo. Ten neužrakinta, bobutė parodė spragilus, kuriais buvo kuliama. Dar mano mama prisiminė, kad ir jai teko pas šituos kaimynus kulti javus. Nelengva, bet įdomu, sakė mama. Ant pado sudėdavo surištus javus ir daužydavo spragilais. Man tai sunkiai suprantama, kaip galima taip pridaužyti kelis maišus grūdų. Tačiau, pastebėjo bobutė, naminė duona buvo labai skani ir nemėtoma, o tik ant stalo, kaip didžiausias turtas, laikoma. Tuščias kluonas jau virš dvidešimt metų. Ir žmonės name, kuris irgi labai didelis, negyvena. Tuščia. Net prie langų nesinori prieiti: o gal kas slepiasi? Suspaudžiu stipriau bobutės ranką, kita paimu laikraščius ir grįžtame. Nenoriu net atsisukti...
Man labai patinka Naujojo Kampelio kaimas. Žinoma, jei nieko nežinočiau apie čia gyvenusius žmones, tai mažiau patiktų. O kai pasakoja bobutė, įdomau, nes tai tik mano bobutės kaimas. Kitos senutės šiame kaime apsigyveno tik antroje dvidešimto amžiaus pusėje. Bobutė gi kaimą ir jo žmones mena nuo 1922 metų, o kiek dar prisimena savo tėvų ir senelių pasakojimų! Tikras praeities, kuri tikrai negrįš, lobynas.
