Dalelė Lietuvos

Lietuva – maža valstybė, kurią žemėlapyje galėtumėme vienu pirštu uždengti, tačiau mes garsūs pasaulyje savo rankdarbiais, gintaru, sporto pasiekimais, muzikantais bei lietuviškais patiekalais. Tačiau tiems kurie buvo Lietuvoje, didžiausią įspūdį paliko kraštovaizdis, bei ypatingi senoviniai namai, drabužiai, namų apyvokos įrankiai. Tokių ypatingų vietų niekur daugiau nebepamatysim pasaulyje.

Kievienas lietuvis, rodos, turėtų būti pabūti, ar bent žinoti pačius garsiausius ir svarbiausius objektus ar vietas. Tačiau mes jų neaplankome, o kai kurie jų net nežino.

Mano mokyklos mokytojos nori, kad mokiniai pabuvotų garsiausiose, įdomiausiose Lietuvėlės vietelėse, kurios yra įžymios ypatingais pastatais arba svarbiais įvykiais. Per beveik aštuonerius metus, praleistus mokykloje, važiavau į daug ekskursijų. Visos paliko įspūdžių, ne viena giliai įsirėžė į atmintį.

Viena iš įdomiausių mano ekskursijų - kelionė į Rumšiškių liaudies ir buities muziejų. Į jį vykome ketvirtoje klasėje, mokslo metų pabaigoje. Pavasarį žalių medžių ir geltonų pienių fone senoviniai namai atrodė lyg atkeliavę iš praeities.

Labiausiai įsiminė pastatai, kurie tarpusavyje buvo panašūs, bet kartu ir skyrės. Panašūs tuo, kad jie visi buvo mediniai. Namai nedažyti, natūraliai tamsios spalvos. Labiausiai nuo visų skyrėsi turtingesnių suvalkiečių namai. Jų namų vidus buvo puošnesnis. Taip pat buvo labai malonu pamatyti gėlių darželius, kurie man priminė prie senelės namo esantį darželį.

Namai mediniai, daugiausiai dengti nendrėmis, šiaudais, o turtingiausieji, dažniausiai suvalkiečiai, namus dengė molinėmis čerpėmis. Langinės medinės, o jose išraižyti įvairūs ženklai. Norėčiau, kad ir dabar namuose būtų langinės. Jos taip puošia namą. Dabar retai kur Lietuvoje jas galima pamatyti.

Įėjus į namą, iš karto akį patraukia balta, aprūkus duonkepė. Visuose namuose kabo bent vienas šventųjų paveikslas. Stalai ilgi, nes senovės Lietuvoje šeimos būdavo gausios.

Taip pat namai buvo puošiami įvairiais karpiniais. Lietuvoje mažai kas dabar užsiima tokiais rankdarbiais, o langų puoštų šiais darbais, tikrai nepamatysime. Labai sužavėjo šiaudiniai sodai ir tautiniai drabužiai. Man neužtektų kantrybės padaryti tokį sodą. Galiu įsivaizduoti, kaip dirbdami nuo ryto iki vakaro žmonės suspėdavo dar ir visokiausiais rankdarbiais užsiimti.

Išėję iš sodybų ir pasukę į kairę pamatėme medinę bažnytėlę – koplytėlę. Ji man priminė mano gimtojo kaimo koplytėlę. Ji buvo maža, tačiau graži. Tamsi spalva kūrė įdomų kontrastą su gamta.

Toliau eidami į mišką pamatėme, kad galime susipažinti su viena iš įdomiausių bitininkystės rūšių. Tai drevinė bitininkystė. Įstabu, ką prieš tiek daug metų žmonės sugalvojo, kad išgautų medų. Dar ir įrankius pasigamino, kuriais galėjo įsikelti į medį. Aš didžiuojuosi, kad gimiau Lietuvoje, nes mano protėviai buvo nagingi ir protingi žmonės.

Eidami pamatėme žaislus, kuriuos galėjome išbandyti. Labiausiai įsiminė, kaip bandžiau vaiksčioti su kojūkais. Nors žengiau tik kelis žingsnius, tai buvo įdomi patirtis: visi griūdavome nuo kojūkų ir gardžiai pasijuokdavome iš davo nesėkmių.

Bevaikščiodami kojūkais pastebėjome, kad šalia takelio yra dar mums nematyti aviliai. Mūsų tuometinė auklėtoja papasakojo apie avilių gamybą. Iš tiesų, senovėje aviliai, man atrodo, buvo gražesni. Jie panašūs į rąstus, jų spalva yra natūraliai tamsi. Senoviniai aviliai, mano nuomone, atrodo artimesni gamtai.

Įėję į dar vieną namą pamatėme daugybę pauksčių iškamšų bei išdrožtų mašinėlių, žmogeliukų ir įvairių skulptūrėlių. Kai kurių paukščių neatpažinau, tačiau po šios ekskursijos, manau, juos atpažįstu.

Vėliau užėjome į vieną iš ten esančių namų, jame mums parodė, kaip reikia austi staklėmis. Mano šeima irgi turi stakles, kuriomis audžia senėlė, tačiau aš seniai buvau mačiusi, kaip ji audžia. Per tą laiką, kol moteris audė, ji mums papasakojo apie audimo meną. Staklėmis galima austi daugybe rinktinių raštų. Raštas priklauso nuo to, kiek nyčių naudojama audžiant. Audimas man atrodo, kaip labai darbštus ir akylumo reikalaujantis darbas.

Kitame kambaryje matėme vytelių pynėją. Man patiko iš vytelių supintos gėlės, keletą jų nusipirkau. Vytelėmis senovėje buvo pinamos pintinės, įvairios dėžutės.

Po visos dienos ekskursijos pavargę, bet laimingi ir daug naujo sužinoję grįžome namo.

Aš labai džiaugiuosi, kad per tuos metus aplankiau bent mažą dalelę Lietuvos. Už tai esu labai dėkinga savo mokyklos mokytojoms. Manau, jog kiekvienas važiavęs į šią ekskursiją įsiminė vis kitus dalykus, tačiau visi kartu mes atradome istorinę Lietuvos praeitį.