Mano atrasta Lietuva
Atrodo tik vakar, vieną vaikystės vasarą, iš visų jėgų myniau dviračio pedalus ... Mane lydėjo garsus draugų juokas, kuris tik padrąsino lėkti kalneliu lyg vėjas. Netikėtai kelią pastojo ir visą linksmybę nutraukė trys pikti šunys, ginantys savo teritoriją. Ogi tikrai turėjo ką ginti – prieš mane atsivėrė nuostabus vaizdas: aukštas, žolynais apaugęs piliakalnis ir į jo šlaitą senom, bet tvirtom šaknim įsikabinusi šimtametė liepa. Pasijutau tarsi atradusi naują, neregėtą pasaulį. Nuo manęs jį skyrė gana status skardis ir apačioje linksmai vinguriuojantis upelis. Tada jokie šunys manęs nebegąsdino, užsidegiau noru pažinti, ištyrinėti naująjį pasaulį.
Nuo to laiko prabėgo dar penkios vasaros, ir šiandien galiu labai daug papasakoti, ką sužinojau apie Nemenčinės piliakalnį. Lankydavau jį ne tik vasarą, bet ir rudenį, žiemą, pavasarį.
Iš pradžių mane, dešimtmetę mergaitę, žavėjo ir traukė įspūdinga gamta. Vasarą dažnai pliuškendavausi Nemenčios upelyje, kuris siaura ir sraunia vaga tarsi apkabina piliakalnį.Su šeima ten praleisdavom pačią ilgiausią dieną ir pačią trumpiausią – Joninių – naktį. Su mama išbraidydavau vešlias pievas aplink piliakalnį, pasipuošdavau gražiausių vasaros gėlių vainiku. Vakarop kopdavome į piliakalnį ir jaukiai susėdę laukdavome saulėlydžio. Niekada nepamiršiu to nepaprasto reginio, kada raudona, didelė saulė lyg atsisveikindama slėpėsi už horizonto. Stebėdavau, koks gali būti žvaigždėtas dangus, žvelgiant viršun iš mano atrastojo pasaulio.
Vaikystės vasaros būdavo labai ilgos, šiltos ir gražios, tačiau nenumaldomai ateidavo ruduo. Savaitgaliais į piliakalnį bėgdavau rinkti spalvotų lapų, džiaugdavausi kiekvienu lietaus lašu, iškritusiu iš dangaus platybės. Stovėdavau kalno viršūnėje užrietusi savo smalsią nosį ir atrodė – tik vienas šuolis, ir pasiekčiau debesis savo rankomis.
Net žiemą Nemenčinės piliakalnyje nebūdavo liūdna. Su džiaugsmu leisdavau žiemos atostogas atrastame pasaulyje, kuris darėsi vis artimesnis širdžiai. Su draugėmis tempdavome rogutes į kalvos viršų ir krykštaudamos leisdavomės, nešamos vėjo apačion. Kūlvirsčiais vertėmės sniegu ir atrodė, kad geresnės vietos, kaip čia, tam nerasi. Dangus niekad negailėdavo snaigių, kurios būriais leisdavosi ant mano margų pirštinaičių ir išnykdavo nepalikusios pėdsakų.
Pavasario irgi eidavau pasitikti į Nemenčinės piliakalnį.Rinkdavau šlaituose pražydusias žibutes, kurios kvepėjo atėjusiu šiltu metų laiku. Atrodydavo, kad gamta naujai pramerkė akis iš gilaus, šalto žiemos miego ir pagaliau džiaugėsi pajutusi saulės spindulius.
Visais metų laikais žavėjausi nepakartojamu piliakalnio grožiu ir džiaugiausi atrastuoju pasauliu. Tačiau ne vien tik gamtos grožis mane traukė į Nemenčinės piliakalnį. Augdama vis dažniau susimąstydavau, kuo ypatingas šis piliakalnis savo istorija. Tuomet ėmiau domėtis savo gimtojo krašto praeitimi.
Pirmuoju mano istorijos mokytoju tapo senelis Mečislovas. Jis man papasakojo, jog kadaise piliakalnyje stovėjo Nemenčinės žemės pilis. Vėliau, tapusi Nemenčinės Gedimino gimnazijos moksleive, sužinojau, kad ši pilis stovėjo 1338 metais. Ši data ypatinga dar ir tuo, kad tais metais LDK Gediminas pirmą kartą paminėjo Nemenčinės vardą prekybinėje sutartyje su Ordinu. Kad Nemenčinės piliakalnyje stovėjo pilis, įrodo Prano Kulikausko tyrimai, vykę nuo 1952 iki 1954 metų. Jis padarė piliakalnio griovio, priešpilio ir pylimo pjūvius, kuriuose aptiko iki 1,5m storio kultūrinį sluoksnį. Jame buvo du kultūrinio sluoksnio horizontai. Apatiniame I - IV amžiaus horizonte aptikta pastatų liekanų, židinių, geležinių peilių – pjautuvėlių, smeigtukų, ylų, adiklių, akmeninių trinamųjų girnų, molinių svarelių ir netgi brūkšniuotos bei lygios keramikos, gyvulių kaulų. Viršutiniame II tūkstantmečio pradžios - XIV amžiaus sluoksnyje rasta pastatų liekanų, akmeninių grindinių, židinių, geležinių lanko ir arbaleto strėlių antgalių, spynų, raktų, kilpvinių, skiltuvas, pentinas, šarvų fragmentų, žalvarinių segių, strėlės antgalis, molinių ir šiferinių verpstukų, akmeninės sukamosios girnos, grublėtos žiestos keramikos, grūdų, gyvulių kaulų.Iš atrastų daiktų matyti, kad šiame laikotarpyje gyvenimo sąlygos buvo geresnės, tačiau vykdavo karai. Archeologų atradimai mane apstulbino, netikėtai suvokiau, jog ir prieš du tūkstančius metų piliakalnio teritorijoje virte virė gyvenimas!
Nuėjusi į Vilniaus krašto etnografijos muziejų Nemenčinėje, sužinojau daugiau įdomios informacijos apie piliakalnio istoriją. Archeologų tyrimai rodo, kad Nemenčinės piliakalnio teritorijoje dar prieš Kristų gyveno žmonės. Senelio pasakojimai apie pilį pasitvirtino - piliakalnyje buvo įsikūrusi viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Ją ilgą laiką tyrinėjo archeologai. Nemenčinės miesto pavadinimas kilo nuo Nemenčios upelio, kurio žiotyse ir įsikūrė žmonės. Istorija mini, jog Nemenčinės pilis buvo viena stipriausių Rytų Lietuvoje! Tačiau prapuolus būtinybei gintis nuo priešų, pilis ramesniais ir taikesniais laikais sunyko, tad liko tik piliakalnis.
Paradoksalu, kad neramiais laikais, daugiau nei prieš šešis šimtus metų, pilis buvo akylai saugoma, sutvirtinama. O dabar, kai seniai negirdėti karo sprogimų, aplinkui gyvenantys žmonės patys naikina tai, ką protėviai buvo sukūrę. Suprantu, jog pilies atstatyti nebeįmanoma, galime tik pasidžiaugti muziejuje saugomu jos maketu. Tačiau šiukšlėse skęstanti gamta atrodo tik ir šaukiasi pagalbos. Labai gaila, kad į šį šauksmą atsiliepia nedaugelis. Labai norėčiau ir tikiuosi, jog kada nors žmogus susivoks prieš mesdamas šiukšlę ar padegdamas žolę, medelį, krūmą. Kiekvienas paklauskime savęs, ar norime, kad mus suptų šitokia aplinka? Nebūkime ir savanaudžiai, leiskime gamtai žydėti. Padarykime taip, kad šis žydėjimas tęstųsi amžinai. Įsivaizduokime, jog Žemė yra visų mūsų motina, kuri augina, maitina, rūpinasi, o mes - jos vaikai, kurie turi atsidėkoti savo motinai už suteikiamą gerumą.
Kodėl aš susimąsčiau apie aplinkosaugą? Man teko regėti neapsakomai kraupų vaizdą, kai vieną pavasarį apsilankiau Nemenčinės piliakalnyje. Kaip visada, akį rėžė Nemenčios šlaituose suverstos šiukšlės, tačiau tąkart pamaniau, jog man akyse aptemo – piliakalnis ir jo pievos juodavo lyg po karo ... Dvelkė nemaloniu dūmų kvapu, nuo kurio gniaužė nosį.Viskas atrodė kaip baisiausiame košmare. Pagalvojau, kokį siaubą turėjo iškęsti vabalėliai, žolynėliai, žiedeliai, papuolę į visą gyvybę naikinantį laužą. Kažin, ar jie liko gyvi. Širdį pervėrė netekties skausmas. O tikrai netekau. Netekau grožio, kurį iš šaltos žiemos busdama gamta norėjo padovanoti žmonėms. Štai kaip žmonės atsidėkojo ir įvertino...Neįsivaizduoju, kaip galima nesidžiaugti, nevertinti gamtos, ypač tokios vietos kaip piliakalnis, kuris saugo praeities paslaptis.
Dabar man penkiolika metų. Su nuostabia, nerūpestinga, vėjavaikiška vaikyste jau atsisveikinau. Žinoma, jos niekada nepamiršiu, ypač tų dienų, praleistų Nemenčinės piliakalnyje. Šiandien į savo gyvenimą žvelgiu iš dviejų pusių : iš subrendusios paauglės, kuri nori rūpintis piliakalnio gamta, domėtis jo istorija, ir iš mažos mergaitės, kuriai piliakalnis tebėra atrastas pasaulis, antri namai, kuriuose galima šauniai praleisti laiką visais metų laikais.
Vokiečių pedagogas A. Dystervegas yra pasakęs: ,,Praeities ir savo meto turtais naudojasi kiekvienas į priekį besiveržiantis žmogus‘‘. Kaip norėčiau, kad tokių žmonių būtų kuo daugiau.
Vasarą
Rudenį
Žiemą
Pavasarį
