Mano atrasta Lietuva
11.25 ryte. Sėdžiu traukinio kupė ir likusias penkias minutes iki išvykimo rimtai svarstau, ar nedingus ir, vietoj penkių valandų kelionės pas močiutę į pajūrį, nepasinėrus į naują avantiūrą... Et, tiek jau to, kaip nors ištversiu ateinančias dienas su močiute, o po to – viso gero Vilniau, viso Lietuva ir „bien venida Espana!“...
Tūūū! Traukinys pradeda lėtai slinkti bėgiais – metas traukti ausines ir smegenis pripumpuoti muzikos, antraip pastipsiu iš nuobodulio! Penkios valandos – Dieve mano... O gal verčiau nusnausti ištiesus kojas? Ei, kas čia dabar?! Nieko sau – kažkoks sąsiuvinis ant sėdynės! Ir dar odiniu viršeliu! Pirmasis puslapis: „Mano atrasta Lietuva“, hm...
******
– Kodėl traukinys, ką?– nepatikliai klausia tėtis.
– Tiesiog taip patogiau!– sušunku ir tekina pasileidžiu į traukinį, kuris tuoj tuoj pajudės.– Ate, tėti!!!
– Rūpinkis savimi, Martyna!– paskutiniai tėčio žodžiai prieš man įsitraukiant į savo turbūt reikšmingiausią gyvenimo kelionę.
Kaip ją pavadinsiu? Subtilus klausimas, bet atsakymas, kaip ir viskas gyvenime, yra paprastas – „Mano atrasta Lietuva“. Tiems, kurie mane pažįsta, tai skambės absurdiškai ir prieštaringai: aš, Martyna, kuri vos baigusi dešimt klasių riebiai nusispjovė į Lietuvos žemelę ir neatsigręždama išrūko į, kaip tada maniau, rojų – JAV.
Ar gailiuosi? Ne, aišku, kad ne. Tie penki pakvaišę emigracijos metai man paaiškino vieną seniai seniai girdėtą tiesą iš geografijos mokytojos lūpų: kad ir kus būtum, niekur nesijausi toks savas, koks esi Lietuvoje.
O kodėl epitetas „atrasta“? Elementaru – prieš pažindamas kitus kraštus, pirmiausia turi nuodugniai ištyrinėti savąjį...
Pirmoji stotelė – Vilnius – nuostabioji mūsų sostinė. Gedimino pilis, Katedra, Aušros vartai – įspūdingi kūriniai, nesiginčysiu, bet mane labiausiai žavi Vilniaus Senamiestis. Tik pagalvok: šios mažos siauros gatvelės mena tiek daug: jomis vaikščiojo įstabieji kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas Didysis, Napoleonas su savo armija, popiežius jonas Paulius II... Čia istorija tarsi atgyja: vėl gyvena manyje viduramžių karžygiai, jojantys pranešti kunigaikščiui apie kryžiuočių puolimą, verda gamyba kukliuose amatininkų cechuose, savo protestantiškas idėjas skelbia Martynas Mažvydas...
Iš Senamiesčio traukiu, kur akys veda. Po valandos ėjimo atsiduriu Vingio parke. Prisėdu ant žolės priešais laiptuotą sceną. „Lietuva brangi, mano Tėvyne, šalis, kur miega kapuos didvyriai...“– prasiveržia ašaromis iš mano krūtinės. Kai dainuodavome šias Maironio eilutes, muzikos mokytoja visuomet prisimindavo Dainų šventes sovietmečiu, kaip, išvažiavus lietuviškąjai sovietų valdžiai, dainininkai, žiūrovai, atsitiktiniai praeiviai susikibdavo rankomis ir visa siela atsiduodavo antrajam Lietuvos himnui. „Ne veltui bočiai Tave taip gynė, ne veltui dainiai plačiai išgyrė...“
******
Gyvenu Vilniuje, bet nepamenu, kada lankiausi Senamiestyje, kuris įtrauktas net į UNESCO pasaulio paveldą, o Vingio parke turbūt nesu buvusi... Gėda, man turėtų būti gėda, kad viskas, ko tikiuosi iš išdidžios sostinės – nauju madingi prekybos centrai ir naktiniai klubai... Juk Vilnius – Lietuvos širdis ir Istorijos lopšys.
******
Štai aš Svilėje – mažyčiame miestelyje, kurio pavadinimo iki šios akimirkos nesu girdėjusi. Rymau prie smulkučių vandens šaltinėlių. Kokia ramuma, kokia aura... Tarsi paties Dievo užantyje...
Pasemiu saujelę iš kunkuliuojančio Svilės šaltinio ir godžiai geriu. Švarus ir minkštas vandenėlis apvalo mano sielą. Jaučiuosi lyg po išpažinties – tyra ir taiki...
– Še, prisipilk butelį,– krūpteliu nuo iš niekur atsiradusios ištiestos rankos su tuščia tara.– Pagonys tikėjo, kad šių šaltinėlių vanduo šventas. Kažin... Bet arbata, virta iš šio vandens, daug gardesnė. Beje, jis greitai ir ilgam numalšina troškulį.
Padarau kaip liepiama ir vogčiomis išgeriu dar vieną saujelę. Jausmas lyg Lietuvos pagonys man perduotų savo gyvastį ir jėgą.
Nuojautos vedama aplankau Šatrijos kalną. Užkopiu šį pačią viršūnę ir apsikabinusi kelius atsigulu stebuklingoje Šatrijos įduboje. Jaučiu pulsuojančią žemės energiją ir noriu šaukti: „Žeme, motinėle, aš sugrįžau!”, bet riksmą užgniaužia Žemaitijos toliai, atsiveriantys nuo kalno. Žvelgdama į laukus, susapnuoju senojo žemaičių tikėjimo tęsėjus, švenčiančius Gabijos šventę ant šios viršūnės. Kartoju jų judesius. Užkuriu šventą laužą ir nusilenkiu. Peržegnoju ugnį, klaną, laukus, save... Iš juodų žemių supilu saulės ženklą ir ugnelė užgęsta.
Kaip gera ir ramu aplinkui...
******
Mano senelis, kai man buvo septyni metukai, žadėjo aprodyti Žemaitiją, bet vieninteliai pavadinimai, kuriuos atsimenu iš mūsų ketinimų,– Šatrija, Svilė ir gintarinis ežeras Lūkstas.
– Kuo tos vietos tokios ypatingos, seneli,– kartą paklausiau.
– To nupasakoti neįmanoma. Nuvažiuosim ir pati viską suprasi, prižadu,– šypsojosi senelis.
Po senelio mirties, tėtis norėjo parodyti Šatriją ir daugiau Žemaitijos gamtos paminklų, bet šį kartą aš nesutikau...
******
Žemaitijos nacionalinis parkas. Kai čia esi, nuoširdžiai tiki, kad rojus egzistuoja ir kad tai kažkas panašaus į šį parką.
Savo minčių negirdžiu – galva tuščia. Aš nebe Martyna. Aš – vientisa gamtos dalis. Mano ausys pripildytos tobulinusios muzikos – paukščių giesmių. Ei, ar tai griežlė taip skardžiai virpina balso stygas?
Baltasis kiškis linksmai krusteli ausytėmis ir nuskuodžia tolyn. Suprantu – tai kvietimas man sekti paskui. Turiu būti greita ir pastabi, kad nepamesčiau jo iš akių. Man nesiseka – užkliūnu už ąžuolo šaknies ir pargriūnu.
Galva svaigsta. Ne, vis dėlto esu nerealiai laiminga! Ačiū, kiškeli, tu mane atvedei į šventąjį mišką. Medžių kamienai stori, o vainikai – lyg žalios karūnos. Esu šventovėje, kur krivių krivuliai aukodavo aukas gamtos dievybėms. Čia neįeidavo niekas, tik didysis krivis, o už šventvagystę grėsė mirtis...
Šv. Brunonas nežinojo pagoniškų įstatymų ir taip 1009 metais buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Aš įžengiau į šventą vietą ir atradau savo gyvenimą iš naujo...
******
Perskaičiuos užrašą „Nacionalinis parkas“, šyptelėjau, netyčia prisiminusi stebuklingąją „Dviračio šou“ frazę: „Nacionaaalinė vertybė“. Bet tikrai, prie kikvienos autentiškos detalės, ar tai būtų parkas, ar liaudies šokis, galima dėti lygybę ir toliau pratęsti eilutę užrašu „Tikra vertybė“.
Traukinys griausmingai sustoja, o uniformuotas vyras šaltai ištaria: „Paskutinė stotelė – Klaipėdos geležinkelio stotis“.
Dar prieš išlipdama spėju užrašyti „Lietuva – tikra vertybė“. Ispanija su savo saule ir Luisais Marijais palauks. Metas man pačiai atrasti patvirtinimą arba paneigimą tik ką užrašytam teiginiui.
– Sveika, močiute! Pasiilgau…
Eiliuotas epas apie mano Alytų
PRAKALBA
Palaimink, Viešpatie, mūs miestą,
Kad būtų nesunkūs kasdieniai vargai,
Kad garsas apie Alytų neblėstų
Ir skambėtų per amžius plačiai!
Brangūs lietuviai, latviai, rusai –
Visi, kas žemėje gyvena,
Meskit darbus ir sukluskit –
Išgirskit Alytaus istoriją neseną...
Pačioj pietinėj Lietuvos daly –
Platus Dzūkijos kraštas,
Miškų ir girių apsupty
Alytus – mūs meilės raštas.
Žymus jisai sava istorija ir papročiais,
Daina, pasklidusia plačiai,
Miškais, kurie gėrybėmis turtingi,
Ir žmonėmis, nes jie malonūs ir svetingi!
Apie kraštą šį, mylėtą bočių,
Papasakoti ir pasididžiuoti trokštu:
Kad prisimintume ir džiaugtumės nūnai,
Jog esam Alytaus vaikai!
******
ISTORIJOS PRADŽIA
Prieš daugel šimtmečių žilų,
Kai dar galinga Roma egzistavo,
Atklydo baltai iš kažkur
Ir Lietuvos žemelę užkariavo.
Kas prie jūros, kas į rytus
Šauniai nužygiavo,
O jotvingiai suskubo į pietus,
Kur smagiai sau karaliavo!
Taip kadaise čia gyveno
Migrausėlė, jotvingė, nuo seno.
Netikėtai ji pamilo
Alytą – sūnų žymiojo Smūkninio.
Milda meilės jiems nepagailėjo,
Bet Perkūnas kitokių planų turėjo:
Migrausėlė tapo vaidilute,
O Alyta žuvo smarkioje kovoje...
Sužinojusi apie mirtį
Vaidilutė ėmė verkti.
Graudžiai ašaros riedėjo
Ir aplink piliakalnį tekėjo.
Ašarų upelis vinguriavo –
Gyvenvietė Alytaus vardą gavo.
Alytupio dvasia, kuri dar gyva,
Miestui aukso verta!
******
...XVI AMŽIAUS VERPETUOSE...
Bėgo amžiai lyg sapnai sparnuoti,
O Alytų spėjo ir apdovanoti!
Bãtoras – didysis kunigaikštis –
Suteikė mums Magdeburgo teises!
Tuoj bažnyčia ir cerkvė atsirado,
Turgaus aikštė egzistavo.
Kas nenorėjo melstis ar prekiauti,
Galėjo karčiamon keliauti!
Alytiškiai uoliai dirbo:
Kas miškan, o kas daržan,
O jei ko staiga pristigo,
Ėjo jie miestan...
Ten, centrinėj turgaus aikštėj,
Daug amatininkų, pirklių,
Galima derėtis ir apsvaigti –
Galybė prekių įmantrių!
Alytus – transporto centras,
Daug užklysta čia svečių:
Kas į Kauną, kas iš Vilniaus
Skuba Alytaus keliu!
O kad svečias nepaklystų,
Buvo daug krypčių rodyklių.
Jos kabojo ant kiekvieno namo
Ir atvykstantiems kelią sufleravo.
Nors rodyklių nebeliko,
Gatves ligi šiol vadinam
Vilniaus, Kauno, Liškiavos,
Naugarduko ir Punios!
******
...DVIEJŲ PASAULINIŲ KARŲ BLAŠKOMAS...
Alytiškiai, ramūs ir vaišingi,
Gyveno sau taikingai,
Turbūt todėl čia tiek daug žydų
Nuo Vytauto laikų dar liko.
Alytaus mašinų įmonė „Ūkmaš“
Priklausė broliams Cvilingams.
Daug valgyklų, krautuvių, pirčių
Priklausė žydams iš pradžių.
Gyvavo net du kino teatrai,
Šeši viešbučiai, malūnai,
O visa tai išlaikė
Žydeliai atėjūnai.
Alytuj visiems užteko vietos,
Pyktis, bartis nereikėjo,
Bet staiga baisusis karas
Nelauktas prasidėjo...
Krito bombos, švilpė šūviai,
Tankais važinėjo atėjūnai.
Daug alytiškių žuvo nuo žaizdų,
Daugel – neteisėtai ištremtų...
Miškas Vidzgirio dar mena
Žydų riksmus ir dejones,
Kai vokiečiai į duobę varė
Ir pylė ant gyvų žemes.
Žemelė ten kadais kilnojos
Tarp krūmų ir medžių aukštų –
Dabar Dovydo žvaigždė parimus stovi
Ir gedi nužudytųjų sūnų...
Aptrūnijusi ir visų užmiršta
Sinagoga Kauno gatvėje stūkso –
Alytuj žydų beveik jau nėra,
Todėl ant jos durų spyna surūdijusi dunkso...
Paskutiniai karo aidai
Miestą griuvėsiais paliko.
Ar atgims Alytus, to su baime mąstei,
Gyvenai ir tikėjais viltingai...
******
...ŠIANDIEN...
Per Alytų teka sau lėtai
Nemunas ne šimtą metų,
Į dvi dalis dalija atsainiai
Baltosios rožės miestą brangų.
Juozapavičius – didvyris,
Gyvenęs Alytuje
Ir žuvęs už tėvynę
Narsioje kovoje.
Herojaus vardu
Tiltą vadiname,
Kuris jungia miesto krantus
Ir šlovingus įvykius primena.
Pirmajame Alytuje
Žmonės jau seniai gyvena.
Ten piliakalnis ir protėvių skulptūros
Žilą praeitį dar mena.
Vieta pirmojo svarbumo –
Aikštė Rotušės yra.
Ten fontanas, laikrodis tikslusis
Ir koncertai vyksta kai kada.
Netoli gražusis sodas
Rožynais ir kukmedžiais garsus,
Pavasarį japoniška magnolija
Džiugina akis žiedu baltu.
Čia pat nepriklausomybės simbolis –
Laisvės Angelas didingas.
Sergsti jis alytiškių širdis
Ir primena, kaip svarbu būti vieningiems.
Natūraliame pušyne
Driekiasi Kurorto parkas.
O viduryje jo plyti
Dailidės ežerėlis mažas.
Baltosios rožės miestą
Kurortu dar vadina,
Nes čia tiek daug vietų,
Kur gali atsipūsti, jaustis laimingas.
Nereik viešojo transporto-
Pasivaikščiok Sveikatingumo taku,
O jei esi pasiilgęs sporto –
Pabėgiok Sanatorijos mišku!
Tarp šaltiniuotų upeliukų
Jaunimo parkas jau seniai įkurtas.
Gausu jame skulptūrų, suoliukų
Ir žaidimų aikštelių, tarsi stebuklų!
Alytaus žvejai nesnaudžia!
Žuvį gaudo Nemune,
O jei ten labai nekimba,
Džiaugiasi ir Gulbyne.
Alytus – pramonės galiūnas
Buvo dar sovietiniais laikais,
O dabar šiek tiek apmiręs
Laukia, kada krizė pasibaigs,
Kada vėl atgims tekstilė,
Šaldytuvai suklestės,
Plauks šampano jūros –
Miestas pagyvės!
******
PABAIGA
Gražus tu mano, brangus Alytau,
Noriu dirbti ir stengtis tik tau,
Kad būtų linksma saulei nušvitus,
Kad žmonės džiaugtųs sniegui iškritus!
Palaimink, Viešpatie, mūs miestą,
Kad būtų nesunkūs kasdieniai vargai,
Kad garsas apie Alytų neblėstų
Ir skambėtų per amžius plačiai!
