Mano atrasta Lietuva

Kiekvieną vasarą sėdėdama ant lieptelio Ančios ežero pakrantėje ir stebėdama saulėlydžio įvairiausiomis spalvomis nuspalvintus debesis, klausydama ramaus ežero bangavimo bei vakarinių paukščių giesmių susimąstau, kokia vis dėlto graži yra Lietuva. Graži visur: ir Baltijos pajūryje, ir Vilniaus gatvėse, ir Kernavės piliakalniuose, ir mano namuose, ir ypač čia, mažame Veisiejų miestelyje, rugpjūčio vakare besileidžiant saulei. Neįmanoma apsakyti jausmo, kuris užplūsta čia tokiais auksiniais vakarais. Tas jausmas — tai ir ilgesys, ir džiaugsmas, ir begalinė ramybė bei vienybė su gamta — pati jaučiuosi esanti jos dalis. Ir Lietuva tuomet atrodo nuostabi kaip niekada. Visuomet Lietuvos gamtos švelnumo ir nuostabaus grožio užburti ( ar auksinio saulėlydžio, ar ošiančio miško, ar Nerijos kopų, ar rugių laukų, ar dulkino vieškelio, ar plaukimo upe, ar žygio pėsčiomis) mes vėl ir vėl iš naujo ją atrandame. Tačiau niekad nepagalvojau, kad Lietuvą galima atrasti net ir už jos ribų, net ir ten, kuri iš pirmo žvilgsnio jos nėra. Taigi, nepaisant viso stebuklingo gamtos grožio, vėl atsivėrusio prieš mano akis šią vasarą, nuostabiausia ir nauja Lietuva buvo mano atrasta kelionėje toli nuo Nemuno ir Lietuvos sienų.

Kelionės... Kelionės. Ne tik praplečia akiratį, ne tik suteikia žinių, bet ir padeda puikiai praleisti laiką, sutikti naujų žmonių ir, žinoma, pajusti, kokie brangūs yra namai. Maždaug taip turėjo būti ir tąkart. Bet toji kelionė buvo ypatinga. Tai nebuvo paprasčiausias važiavimas automobiliu apie tris šimtus kilometrų nuo Lietuvos sienos į Mozūriją, į netoli Olštyno esančią vietą. Tai buvo kelionė per istorijos puslapius iš du tūkstančiai dešimtųjų į tūkstantis keturi šimtai dešimtuosius. Tai buvo kelionė į Žalgirio mūšį — į mūsų tautos istoriją ir mūsų tautos esmę.

Ak, tas Žalgiris, Žalgiris. Toks artimas ir brangus kiekvieno lietuvio širdžiai. Visi žino jo vardą, visi prisimena datą. Visi įsivaizduoja jo veidą: žalia giria apaugę kalvos, blizgantys saulėje ežerėliai, klampios pelkės ir laukai begaliniai,aplaistyti krauju, šarvai ir ietys, kardai ir kalavijai, būgnai, pabūklai, žirgų milijonai ir riteriai, kovojantys už Tėvynę, kryžiuočių vėliavos ir lietuvių – lenkų kumštis, drąsa ir baimė vienoje vietoje ir Vytautas, išdidžiai jojantis ant balto žirgo. Toks Žalgirio veidas vis dar gyvas ten ir net tušti laukai tarp Griunvaldo ir Tanenbergo vis dar alsuoja jo dvasia. Kai mes čia atvykome siaurais ir vingiuotais Lenkijos keliukais, mūsų laukė didžiulis plyno lauko plotas ir aukščiausioje vietoje stovintis obeliskas – paminklas Žalgiriui. O aplink jį tarsi aplink didžiulį magnetą spietėsi senosios riterių stovyklavietės su lininėm palapinėm, plazdančiom vėliavom ir netgi ginkluotais sargybiniais, saugančiais įėjimus. Bet iš visų tų įspūdingų natūralaus dydžio stovyklaviečių lietuvių stovykla, kad ir nedidelė, be abejo, gražiausia. Ir žmonės, senoviniais drabužiais apsitaisę, vėliavomis ir herbais palapines apkarstę, čia yra tikri istorikai, kiekvienas vis kito senovinio amato žinovas. Puodžius, dirbantis mediniais įrankiais ir rankinėmis staklėmis, kalvis, visą dieną trisdešimties laipsnių karštyje palinkęs virš žaizdro, visažinė žolininkė, dalijanti visiems patarimus ir džiovinanti žoleles vaistams bei trauktinukėms, batsiuvė su yla rankoje ir asmeninės valdovo siuvėjos, plušančios rytą vakarą, kepėjai, kepantys paplotėlius virš žemėje iškastos duobės, pilnos žarijų, asmeninis Vytauto padėjėjas (kaip pats sakė, liokajus) ir žiniuonis patarėjas (profesorius, tikras gyvosios istorijos šaltinis), na ir pats Vytautas — didingas, gražus, stiprus, bet paprastas ir nuoširdus — visi šie žmonės nė akimirkai nepamiršo savo vaidmens, bet tuo pačiu metu ir liko savimi. Visų šių žmonių akyse, jiems kalbant apie savo darbą, istoriją, Žalgirį, degė begalinė meilė Lietuvai ir pasididžiavimas savo tauta. Ta meilė ir tas pasididžiavimas stiprėjo ir mūsų širdyse, ir mes ypatingai džiaugėmės virš mūsų mažyčių palapinių mūsų pačių rankomis iškelta trispalve, matoma iš toli.

Trys dienos Žalgirio laukuose su kiaurą parą aplinkui zujančiais senoviškai apsitaisiusiais žmonėmis, riterių turnyrais ir viduramžių šokiais skambant gyvai muzikai antrą valandą nakties pralėkė stebuklingai tarsi sapnas. Net ir be pagrindinės mūšio inscenizacijos visa tai jau būtų buvę nepaprasta, bet, kepinant trisdešimt septynių laipsnių karščiui ir stebint daugiau negu pusei milijono žmonių, Žalgirio mūšio veiksmas atsiskleidė visu gražumu. Dėl jo buvo verta grūstis žmonių minioje ir laukti keturias valandas plyname lauke be jokio pavėsio, dėl jo buvo verta kankintis! Ir nesvarbu, kad lenkai pakeitė mūšio eigą, nustūmė į šoną lietuvius ir pergalę prisiskyrė vien sau. Nesvarbu, kad atminimo lentose bei plakatuose nėra nė žodžio apie Lietuvą ir milžinišką lietuvių indėlį Žalgirio mūšyje, nesvarbu, kad Žalgiris pasaulyje žinomas Griunvaldo, o Vytautas Vitoldo vardu. Juk visa tai nuoskaudos, o jų tikrai neverta prisiminti. Kaip kad sakė Vytauto liokajus, pagarbos vertas yra tas žmogus, kuris išaukština savo tautą ir vaizduoja ją pačia geriausia. Juk istorijos nepakeisi, nepaisant to, kaip vieni ar kiti ją įsivaizduotų. Žalgiris didingas — šitai skelbsime savo vaikų vaikams, o Vytautas ir Jogaila ilsisi karalių kapuose žinodami, jog padarė viską vardan savo tautos ir kad jų kariai laimėjo amžiaus mūšį. O jų kariai — tai lietuviai, lenkai, gudai, rusai, ukrainiečiai. Nesvarbu, kokios sienos skirs šias tautas po šešių šimtų metų, juk sienos greit keičiasi, o bendra istorija ir pasididžiavimas kiekvienu žmogumi, tauta ir mumis visais kartu išlieka.

Suskambus finaliniams mūšio trimitams ir suplėvesavus nugalėtojų vėliavoms, siaurais ir klampiais keliukais, per laukus patraukėme namų link. Palikome Žalgirį, bet išsivežėme dalelę jo laukų — dalelę to pasididžiavimo, to didingumo, to vienybės jausmo ir noro „lietuviui burtis prie lietuvio“. Mes liūdnai atsisveikinome su istorine data ir vieta, tačiau žinojome, jog čia radome tai, ko, patys to nežinodami, ir atvykome čionai ieškoti — mes atradome Lietuvą jos praeityje ir dabartyje, atradome Lietuvą ten, kur jos nėra ar kur jos buvimą norima sumenkinti, mes atradome Lietuvą savo širdyse!

Išvykus mūsų dar laukė daug įspūdžių ir nuostabių vietų: šimtametis nuošalus dvaras su antikvariniais baldais, Olštyno apylinkių pilys ir miesteliai su žaviais senamiesčiais, šv. Lipkos vargonų giesmė, giesmė gyvenimo džiaugsmui, sugriuvę Hitlerio bunkeriai — žiaurios didybės griuvėsiai, nugludinti laiko, ir ilgas kelias, traukiantis namo. Ir kodėl gi vos sugrįžus į Lietuvą laukai tampa žalesni, saulė ryškiau šviečia ir kvėpuoti darosi lengviau? Turbūt todėl, kad grįžtame į savo nuostabiąją tėvynę — dar gražesnę negu palikome. O ko išmokė Lenkija, Griunvaldas, Vitoldas?.. Išmokė mylėti savo šalį tokią, kokia ji yra, didžiuotis tuo, kokia ji buvo, ir visada stengtis bei tikėti, kad dar geresnė ji bus. Nors sulenkintas Žalgirio mūšio vaizdavimas ypač aiškiai parodė, jog nuo patriotizmo iki nacionalizmo tik vienas žingsnis, tačiau šios ribos neperžengę galėsime visad gyventi vardan Lietuvos, Lietuvai, su Lietuva ir Lietuvos laiku, galėsime, kad ir kur benukeliautume, patys sau sušukti „Mano Lietuva“ ir visada nešiotis dalelę Lietuvos su savimi bei vis iš naujo ją atrasti — tol , kol norėsime atrasti.

Paminklas Žalgiriui